Pagrindinis > Kita > Referendumo metinės – paminklas visuomenės valios nepaisymui

Spalio 14 d. sukako lygiai vieneri metai nuo referendume pareikštos Tautos valios, nusprendus atsisakyti atominės elektrinės Lietuvoje statybų, tačiau sprendimą dėl jos įgyvendinimo Seimas vis dar delsia priimti, nors tai privalėjo padaryti beveik prieš metus.

Galima įvairiai ginčytis dėl „patariamojo“ referendumo sąvokos – konstitucinės teisės ekspertų teigimu, referendumai į „patariamuosius“ ir privalomuosius skirstomi pagal jų iškelto klausimo pobūdį, o ne pagal rezultato privalomumą. Juk Referendumo įstatymo nuostatos byloja, kad PRIVALOMASIS REFERENDUMAS skelbiamas aiškiai Konstitucijos ir kitų teisės aktų įvardytais  klausimais, dėl kurių būtinai turi nuspręsti piliečiai. Tuo tarpu kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet jį siūlo surengti 300 tūkstančių piliečių arba Seimas, rengiamas taip vadinamas PATARIAMASIS REFERENDUMAS. Tačiau jo rezultatas valdžiai privalomas, nes patį sprendimą vėlgi priėmė Tauta.

Tuo tarpu Seimas, per vieną mėnesį nuo referendumo rezultatų paskelbimo įpareigojamas priimti sprendimus, kaip toji tautos valia bus įgyvendinta. Pagrįstai kyla kalsimas, o kur gi šie sprendimai? Negi įstatymai skirti vien tik visuomenės drausminimui, o jų leidėjams negalioja?

O jeigu paprastas pilietis šitaip vengs įstatymų aiškiai jam nustatytos prievolės, ar įsipareigojimų bankams, paslaugų tiekėjams, mokesčių prievaizdams? Pavyzdžiui, vietoj vieno mėnesio – metus dels apmokėti skolą, sumokėti mokesčius, atsiskaityti už komunalinius patarnavimus? Gal mes irgi metus ar daugiau nemokėkime už šildymą, nes mums nepatinka politikų sprendimai privatizuoti šilumos ūkį ir perduoti jį privatiems monopolininkams, kurie nesuinteresuoti protingomis šildymo kainomis? Juo labiau, kai jų teikimų paslaugų kokybė toli gražu neatitinka deklaruojamų komforto sąlygų, ir absoliučiai neverta už ją reikalaujamos astronominės sumos.

Tiesa, jei piliečiai imtųsi tokio kolektyvinio nepaklusnumo, kaip tą geba, norintys ko nors nedaryti, mums pavyzdžiu turintys būti išrinktieji, – tai greičiausiai padėtis gerokai pasikeistų. Juk nebūtų taip paprasta išsiųsti antstolių brigadas visiems Vilniaus gyventojams. Tačiau siekdama įtakoti aukščiausių politinių sprendimų priėmimą, Lietuvos visuomenė susiduria su rimtais barjerais. Gudriai sudėtos kliūtys referendumo inicijavimo galimybes padaro praktiškai neįmanomomis. Negana to, tenka atsimušti į beviltiškumo sieną, negalint priversti tautos atstovų bent paviršutiniškai įgyvendinti  per stebuklą įvykusiojo referendumo  sprendimo.

Kaip matome, tautos išrinktieji nesupranta, o gal tiesiog nenori suprasti ir gerbti visuomenės valios. Nieko keisto, juk visuomenė prisimenama tik tuomet, kai ateina laikas jos dėka būti pastūmėtiems valdžios olimpo link.

Todėl ir šiandien girdime ne mažiau kuriozišką sumanymą – inicijuoti antrą referendumą tuo pačiu klausimu, nes grandiozinis projektas esą buvo „patobulintas“. Negi nesugebėjus įgyvendinti vieno referendumo sprendimo, pakartotinis negerbiamos visuomenės valios atsiklausimas bus labiau prasmingas? Labai jau painus šis politikų logikos rebusas. O galbūt visuomenė laikoma visiškai neišprususia? Galiausiai, įdomu būtų perkratyti savo atmintį, pasitikrinant kurioj referendumo sprendimo vietoj buvo užmaskuotas įpareigojimas valdžiai „tobulinti“ ir tikslinti atominės elektrinės projektą bei švaistyti tam visuomenės prakaitu uždirbtus biudžeto milijonus? Juo labiau, kad ir įstatymas nenumato jokių derybų ar diskusijų tautai jau priėmus aiškų sprendimą.

Valdantieji tikrai susigrąžintų visuomenės pagarbą, jei nustotų klausytis Lukašenkos ar Putino lygio pasakų apie vasiukinę branduolinės energetikos ateitį, ir iškištų galvas iš apdulkėjusios užpraeito ar dar ankstesnių dešimtmečių sienos, kai šiam energetikos sektoriui dar neskambėjo laidotuvių varpai. Pasaulis – ir ne vien Černobylio ar Fukušimos milžiniškų nelaimių paliesti regionai – vis labiau nusigręžia nuo šios šaltojo karo laikų technologijos, kuri nė kiek netobulėja, o tik brangsta. Jos pavojus ir iš paskos besivelkančių ilgus tūkstantmečius gyvuosiančių atliekų šleifą puikiai suvokiame visi. Kaip ir suprantame, jog iš jų išplaukiančių pasekmių nekompensuotų jokie ekonominiai atominės energetikos privalumai. Tačiau net nematomoji laisvosios rinkos ranka pripažįsta, kad ir ekonominiais laimėjimais čia nė iš tolo nekvepia. Pati atominė industrija neslepia, kad jai reikalingos milžiniškos valstybės subsidijos, kurių pastaruoju metu vis dažniau reikalaujama iš Europos Sąjungos kišenės.

Žinoma, į šias tendencijas visada atsiras kontrargumentų, teigiančių, kad į atomines jėgaines vis dar investuoja pažangieji Baltarusijos, Rusijos ir Kinijos režimai. Į taikų atomą nespjauna ir pasaulio tvarios civilizacijos centras – Irano ajatolų „barzdų klubas“. Tačiau mes, jaukusis Nemuno vingio ir gintarinio pajūrio kraštas, šįkart pasikuklinkime, atsigręždami į visuomenių, šiek tiek galvojančių apie žmonijos ateitį, patirtis: nuosekliai pasukdami mūsų regionui labiausiai tinkančios ir palankiausios atsinaujinančios žaliosios energetikos ir naujų taupių bei tvarių technologijų keliu, panaudodami vietinę žaliavą ir įjungdami energijos taupymo bei efektyvaus jos naudojimo mygtuką. Taip prisidėsime ne vien prie aplinkos išsaugojimo, bet ir sumažinsime beprasmiškas išlaidas, nustodami švaistyti milijardus pavojingos branduolinės žaliavos importui. Tik taip o, ne atominės elektrinės dėka, tapsime ir energetiškai nepriklausomi,  kartu sudarydami puikias sąlygas šalies gyventojų užimtumui didinti. Reikia tiek nedaug, tik išmesti iš galvos iki apsamanojimo pasenusias ir sustabarėjusias idėjas, leidžiant joms ramiai atgulti į istorijos šiukšlyną, ir drąsiai atverti duris naujiems iššūkiams, pritaikant jau kažkieno išbandytus žaliuosius sprendimus ar paieškant dar naujesnių ir pažangesnių galimybių.

 

One Comment, RSS

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*