„Brexit“ pamokos – o vis dėlto demokratija veikia?

Daugelyje šalių nusivylusių ir netikinčių, jog kiekvienas balsas yra svarbus – vis daugėja. Tai rodo ir vis mažėjantis rinkimuose dalyvaujančių žmonių skaičius. Jau nieko nestebina, kad atsisakymas atiduoti savo balsą grindžiamas paprastu teiginiu, jog vis tiek aš nieko negaliu pakeisti.
Net ir atėjusieji dažnai balsuoja protestuodami prieš vieną ar kitą partiją, o ne dėl to, kad tam tikros partijos programa ar idėjos yra priimtinesnės. Tokius protesto balsavimus jau matėme ir Nyderlanduose dėl asociacijos sutarties su Ukraina, ir Austrijoje – prezidento rinkimuose, ir visiškai neseniai Didžiojoje Britanijoje.
Pastarojoje nutiko kai kas neįtikėtino. Penktadienio rytą balsavusieji atsibudo jau kitoje realybėje, kuri iš esmės parodė, jog demokratija veikia, o žmonių balsas yra svarbus. Dar daugiau – rezultatai atskleidė, kokia yra svarbi klausimo, dėl kurio balsuojama, formuluotė. Juk referendume nebuvo klausiama, ar jums patinka viena ar kita partija, ar politikas. Buvo užduotas paprastas klausimas ir gautas aiškus tautos atsakymas, kuris suvoktas, visų nuostabai – tiesiogiai.
Atsibusti iš gilaus miego niekada nebuvo lengva. O ypač, kai sapnuota pakankamai ilgai. Ilgai tikėta, kad demokratiją mes tik vaidiname. Tai nuolatos bando įteigti ir populistai – sakydami, kad reikia keisti viską iš esmės – sugriauti tam, kad vėl iš naujo pastatytum. Panašiomis nuotaikomis po „Brexit“ gyvena ir kai kurie šalių narių lyderiai, kurie siūlo grįžti prie pradžios ir rengti Europos Sąjungos referendumą dėl naujos Piliečių konstitucijos. Tačiau daug sunkiau pripažinti, kad demokratija veikia tiek, kiek jos kūrime dalyvaujame kiekvienas iš mūsų.
Būtent nuo mūsų priklauso, kokios nuostatos taps norma, kokios idėjos ir darbai taps prioritetais. Panašu, kad tuo, jog demokratija yra tik žaidimas, tikėjo daugelis. Puikus pavyzdys – ir lietuvių bendruomenė Didžiojoje Britanijoje. Veltui bandyta prisibelsti į jų lyderių duris ir pakviesti įtraukti vietos žmones į agitaciją pasilikti Europos Sąjungoje. Tuo metu švenčių organizavimas jiems atrodė svarbesnis, o dabar – atrodo, visi sukruto. Bet šaukštai jau po pietų.
Demokratijos triumfas paskatino ir kitas permainas Britanijoje. Iki referendumo net slėpę savo pasiryžimą balsuoti už „Brexit“, nes bijojo būti pavadinti rasistais, dabar kai kurie iš šių žmonių atvirai imasi veiksmų – grasina emigrantams, juos įžeidinėja, kviečia grįžti namo. Tokių pažiūrų žmonės negimė per vieną diena. Jie, kaip ir kai kurie Lietuvoje gyvenantys, buvo tam tikrame pogrindyje, ir tik retkarčiais – pasitaikius tinkamoms aplinkybėms, galėdavo pasireikšti.
Žvilgtelkime į Lietuvos internetinės žiniasklaidos komentarus – ypač prieš tai, kai dalį jų spėja ištrinti redakcijos. Juose galime pamatyti, kiek neapykantos, pykčio religinėms, tautinėms, etninėms, seksualinėms mažumoms yra sukaupę anonimiškumo skraiste prisidengę komentatoriai. Ir jų nėra vienas ar du – o tūstančiai, kurie netiki demokratija, žmogaus teisėmis, bet yra sukūrę savo teorijas apie kitokį, sterilesnį pasaulį. Jei jie pajustų didesnę galią – greičiausiai įvykiai Britanijoje mums pasirodytų kaip nekalti juokai.
Būtent galios pajautimas ir yra esminis. Nors ir nežymia persvara laimėję „Brexit“ šalininkai dabar jaučiasi saugesni. Na, žinoma, neskaičiuojant tų, kurie tik penktadienį suprato klydę. Šis saugumo, galios jausmas atriša rankas daugeliui, taip leisdamas išsiveržti tam, ką per daugelį metų buvome išgyvendinę iš savo kasdienybės. Bet tai nėra radikalių jėgų pergalė. Nes ir dauguma balsavusiųjų už „Brexit“, pasisako už žmogaus teises, pagarbą vienas kitam. O tai leidžia daryti išvadą, jog net ir šioje stovykloje radikalizmas pralaimėjo.

Be abejonės, tai nėra pabaiga. Britanijai pagaliau reikia atsistoti ant kojų ir rasti savo kelią. Ir ne tik visuomenei, bet ir valdantiesiems, ir opozicijai, kurie subyrėjo į skutelius – matyt iš nuostabos, kad demokratijos nešamoms pasekmėms nuolatos reikia ruoštis. „Brexit“ kartu tapo ir pamoka ateičiai D. Camerono asmenyje, kuris parodė, kaip sisteminių partijų atstovai, visomis priemonėmis siekdami valdžios, patys imasi griauti tai, ką daugelį metų kūrė. Kita vertus – būtent jis leido Britanijai pabusti.

Tekstas paskelbtas delfi.lt