Pagrindinis > Kita > Apie mus rašo: Ūkininkų pieno ir medaus mėgėjai turėtų žinoti vieną svarbų dalyką
Lietuvos gamtai tenka susidurti su įvairiomis grėsmėmis: brakonieriavimu, gaisrais, nelegaliais kirtimais. Tačiau egzistuoja ir dar vienas pavojus, apie kurį vis dažniau kalbama viešojoje erdvėje – invazinės rūšys. Apie tai prabilta ir Vilniuje vykusiame aplinkosaugos forume „Žmogaus ir aplinkos laisvių iniciatyvos 2015“. Šio forumo metu, apie invazinių augalų įtaką ir kova su tokiais „įsibrovėliais“ kalbėjo Lietuvos gamtos fondo vadovas Edmundas Greimas.
Invazinės rūšys – kas tai? Invazinėmis vadinamos tos gyvūnų ir augalų rūšys, kurios plisdamos svetimose teritorijose už savo natūralių dauginimosi ribų, daro žalingą įtaką to krašto ekosistemai. Šiuo metu į Lietuvos sąrašus yra įtrauktos 35 invazinės augalų ir gyvūnų rūšys (18 augalų ir 17 gyvūnų). Sąrašą sudaro tokie augalai: uosialapis klevas, sosnovskio barštis, gausialapis lubinas, baltažiedė robinija, smulkiažiedė sprigė, vėlyvoji ieva, raukšlėtalapis erškėtis, dygliavaisis virkštenis, šiaurinis šermenis, varpinė medlieva, vėlyvoji rykštenė, aukštoji rykštenė, kanadinė rykštenė, kanadinė elodėja, tankiažiedė rūgštynė, šluotinis sausakrūmis, ilgakotis lakišius, muilinė guboja.
Į „juodąjį sąrašą“ įtraukti šie gyvūnai: mangutas, kanadinė audinė, ondatra, paprastasis meškėnas, pilkoji žiurkė, kanadinė berniklė, nuodėgulinis grundalas, grundalas rubuilis, rainuotasis vėžys, žymėtasis vėžys, apželtkojis krabas, pietinė dumblasraigė, dreisena, jūros gilė, kietašarvė šoniplauka, ežerinė mizidė, spygliuotoji vandens blusa.
Šiame straipsnyje plačiau pakalbėsime apie augalus. Egzistuoja du pagrindiniai keliai, kuriais tokie „įsibrovėliai“ patenka į svetimą aplinką, – „tyčinis“ ir „atsitiktinis“.
Pasak Lietuvos gamtos fondo vadovo, dažnai invazinės rūšys svetimose teritorijose atsiranda dėl klaidingo mąstymo apie tam tikrų augalų naudą: „Žmonės patys atsiveža, išplatina tikėdamiesi kažko. Ir po kurio laiko tie dalykai netenka kontrolės. Tas augalas naujoj vietoj pradeda elgtis visiškai kitaip nei natūraliame savo areale. Prasideda staigi plėtra, užimama kitų augalų vieta ir viskas pradeda keistis kardinaliai. Lietuvoje panašiai nutiko su sosnovskio barščiu. Tikėtasi naudos, tačiau sulaukta tik krūvos bėdų“.

Antrasis invazinių rūšių patekimo į mūsų šalį būdas yra visiškai atsitiktinis. Augalai, daigai, o dažniausiai įvairios sėklos įsibrauna į svetimą ekosistemą pačios „atkeliavusios“ iš kitų šalių: „Kai kurie invaziniai augalai patys kaip nors netyčia papuola – su dirvožemiu atvežamos sėklos ar koks daigelis, atplaukia vandeniu kas nors arba medžio sėkla įstringa kur nors tarp vagonų plyšių“, – teigia E. Greimas.
Grėsmė ne tik ekosistemai, bet ir žmogaus sveikatai Išsiaiškinome, kaip invazinės rūšys patenka į svetimą aplinką. O kokią konkrečią žalą gali padaryti tokio „įsibrovėlio“ egzistavimas? Visų pirma pasireiškia gamtos kaita. Invazinės rūšys kardinaliai keičia savo aplinką, stabdo kitų augalų vystymąsi ir dauginimąsi. Apie tai plačiau pasakoja E. Greimas: „Jie (invaziniai augalai – red. past.) taip pakeičia gamtinę aplinką, kad biologinė įvairovė tose teritorijos pasikeičia neatpažįstamai ir negrįžtamai. Pavyzdžiui, mano jau minėtas sosnovskio barštis kelia pavėsį kitiems augalams, jie nebegauna saulės. Yra ir daugiau panašių atvejų. Tarkim, smulkiažiedė sprigė miško paklotėje „užsisėja“ tankiu kilimu, nustelbia visas miško žoles ir jos tiesiog nebegali daugintis, išnyksta“.
Invazinių rūšių neigiama įtaka neapsiriboja vien šalies ekosistema. Neretai vienas ar kitas augalas sunaikina pirmines dirvožemio savybes, todėl žmogus ilgą laiką nebegali naudoti šių teritorijų ūkinei veiklai. Egzistuoja ir ekonominis aspektas – tokių „įsibrovėlių“ naikinimas yra brangus, daug išteklių reikalaujantis procesas.

Pasak E. Greimo – kenčia ne tik gamta, bet ir šalies biudžetas: „Fizinis tokių augalų „išėmimas“ kenkia dirvai. Jų šaknys dažniausiai labai ilgos ir plačiai išsikerojusios. Jas labai sudėtinga ištraukti, o vėliau ten pat pradėti ūkininkauti ar ganyti gyvulius. Reikia daug pastangų, lėšų dėti, kad būtų išnaikintos tokių augalų plantacijos. Tai reiškia atsirandančius papildomus ekonominius kaštus, tam tikrą ekonominę žalą šaliai“.
Nuo žalos neapsaugota ir mūsų sveikata. Kaip teigia E. Greimas, plintant svetimiems augalams didėja galimybės nuo jų nukentėti tiesiogiai arba vartojant tam tikrus produktus: „Pavyzdys vėlgi čia būtų tas pats sosnovskio barštis. Prie jo prisilietus arba netinkamai pjaunat galima itin stipriai nusideginti. Yra tokia kanadinė rykštenė. Tai yra invazinis augalas iš Šiaurės Amerikos. Ši rūšis turi labai daug žiedadulkių. Ore atsiranda papildomas alergenas, kuris sukelia nepatogumus daugeliui žmonių. Ta žala mus gali pasiekti ir per gyvulius. Jeigu karvė ėda tuos augaliukus, kad ir sosnovskio barščius, piene atsiranda tam tikrų nepageidaujamų medžiagų. Tas pats ir su bičių nešamu medumi“.
Geriausias naikinimo būdas – prevencija
Invaziniai augalai daro žalą ekosistemai, šalies ūkiui, o neretai ir žmogaus sveikatai. Yra nemažai priežasčių, kodėl turėtume vengti tokių „įsibrovėlių“. Natūralu, kad siekiama naikinti invazines rūšis. Didžiausias tikslas – viską padaryti greitai ir efektyviai, tačiau tikslai dažnai nesutampa su realybe.
E. Greimas išskiria tris pagrindinius invazinių augalų naikinimo būdus: „Kovos būdai yra trys. Pirmasis būdas – tuos augalus kaip nors mechaniškai pašalinti: iškasti, nupjauti, nulaužti, išrauti. Kitas būdas yra cheminių medžiagų naudojimas. Šitie du būdai kartais gali būti naudojami kartu. Trečias būdas, kuris pasaulyje kartais naudojamas kaip papildoma priemonė, – gyvūnų pasitelkimas, juos ganant toje vietoje, kur auga nepageidaujami augalai“.

E. Greimas pastebi, kad nėra vieno tobulo metodo. Esą naudojant kiekvieną iš jų susiduriama su tam tikromis kliūtimis: „Jie visi turi savo pliusų ir savo minusų. Sakykim, mechaniniai būdai, visokiausi iškasimai, nupjovimai, reikalauja labai daug pastangų, darbo jėgos. Vėl tas pats mano minėtas sosnovskio barštis. Su juo kovot sunku, nes vienas augalas per metus gali išberti iki dešimt tūkstančių sėklų. Ir ta kiekviena sėkla gali išlikti iki dešimt metų daigi. Tai tose vietose, kur sosnovskio barštis veši jau kokius 10-15 metų, kai prakasamas profilis dirvožemio, randami tiesiog geologiniai sluoksniai tų sėklų ištisai išbarstytų. Įsivaizduokit, koks yra potencialas, kiek metų reikia dirbti, tam kad toje vietoje būtų pasiektas tam tikras rezultatas“.
Šiais laikais, kalbant apie invazines rūšis, daug dėmesio skiriama ne tik jų šalinimui, bet ir atsiradimo prevencijai. Pasak E. Greimo, tokių „įsibrovėlių“ naikinimas atima daug daugiau jėgų ir lėšų nei visuomenės švietimas: „Pats teisingiausias būdas – kaip nors preventyviai išvengti invazinių rūšių atvykimo į mūsų šalį. Ypatingai kuomet sąmoningai tos rūšys atvežamos, kas atsitiko, pavyzdžiui, su sosnovkio barščiu. Geriausias kovos būdas – išvengti tokių rūšių patekimo. Tai tikrai kainuoja mažiau nei po to tuos augalus išplitusius naikinti“.
Žmonės turėtų tartis su specialistais
E. Greimas pastebėjo, kad kol kas visuomenė į problemas, susijusias su invazinėmis rūšimis, žiūri gana ramiai ir pasyviai. Pasak jo, invazinių rūšių plitimas nėra didelis, staigus ir per keliolika minučių sukrečiantis įvykis, kuris sujaudintų pasaulį. Šios rūšys vietinius augalus naikina tyliai ir lėtai.
„Su biologinės įvairovės nykimu vyksta viskas kitaip. Tos invazinės rūšys atsiranda netikėtai, nedideliais kiekiais, bet po kurio laiko mes žiūrim, kad turim didžiulį ekologinį ir net ekonominį efektą“, – aplinkosaugos forumo „Žmogaus ir aplinkos laisvių iniciatyvos 2015“ metu kalbėjo E. Greimas.
Specialistas teigia, kad prie augalų „įsibrovėlių“ naikinimo gali prisidėti kiekvienas žmogus, tačiau pabrėžia, kad nereikėtų pamiršti atsargumo: „Augalas augalui nelygus. Kaip minėjau, tie patys sosnovskio barščiai ir jame esančios medžiagos gali sukelti didelius nudegimus. Reikia būti atsargiems, naudoti kvėpavimo takų apsaugančias priemones. Reikia atsakingai elgtis ir naudojant chemikalus – nepukšti jų arti vandens, nes pakenksite vandens gyvūnams. Mes sulaukėme nemažai skambučių, kai žmonės, išgirdę, kad mes naikiname uosialapį klevą, skambino ir klausė apie to metodo detales, kaip jie irgi galėtų prisidėti“.
Visgi nutarus naikinti invazinius augalus, visų pirma reikėtų išsiaiškinti, ar jie tikrai priklauso nepageidaujamai rūšiai.
Kova su vėjo malūnais?
Invazinės augalų rūšys, kaip jau išsiaiškinome, yra itin gyvybingos ir sunkiai sutramdomos. Dažnai diskutuojama, ar planai naikinti šiuos augalus visos Lietuvos mastu būtų pagrįsti. Kova su šiais „įsibrovėliais“ gali užtrukti ilgą laiką, o garantijų dėl naudojamų metodų efektyvumo nėra.
Norint užkirsti kelią tokių rūšių atsinaujinimui, būtina glaudžiai bendradarbiauti su kitomis valstybėmis, tačiau įgyvendinti tokį užmojį sudėtinga: „Tas efektyvumas abejotinas. Jeigu mes iškelsim tikslą, kad reikia išnaikinti kažkokią invazinių augalų rūšį visoje Lietuvoje, tai reiktų būtinai daug investuoti energijos į koordinavimą su kaimyninėmis šalimis. Tai turėtų būti labai apgalvoti veiksmai dideliame regione, ne vien tik Lietuvoje. Nes, sakykim, mes viename Nemuno krante uosialapį klevą galbūt kertame ir išvežame, o kitame krante Nemuno tas pats uosialapis klevas sėja sėklas ir vanduo neša jas vėl pas mus per upę. Čia yra toks Sizifo darbas“, – pastebi Lietuvos gamtos fondo vadovas.
Specialistas pasakoja, kad su panašiomis problemomis susiduriama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: „Praeitais metais man teko būti Kanadoje. Čia viename parke mačiau, kad vyksta kova irgi su invaziniais augalais. Parkas didelis, ten gal kelios dešimtys, o gal ir šimtas hektarų. Tiesiog cheminės medžiagos taip pat purškiamos, perspėjami žmonės, pakabinami specialūs plakatai. Kitose šalyse vyksta panašūs darbai.
Efektyviam invazinių augalų išnaikinimui visoje Lietuvoje reikia lėšų ir nuolatinio, o ne fragmentiško darbo. Pasak E. Greimo, realiau kalbėti apie kovą su šiais „įsibrovėliais“ nedideliuose žemės plotuose. Svarbu tvarkyti draustinius ir kitas saugomas teritorijas. „Šieno ravėjimas išeina – tikrai daug tų augalų. Nežinau, kiek reikia būti optimistu, tikint, kad kada nors atsiras pinigų ir mes galėsime, sakykim, visoje Lietuvoje išnaikinti lubiną. Kartais kyla klausimas ar palikti viską taip kaip yra ar mesti geriau didžiules pajėgas, kad tos invazinės augalų rūšys būtų sunaikintos nedideliame, bet svarbiame plote. Reiktų galbūt nedideles vertingas vietas bandyt gelbėti“, – svarstė specialistas.

Grynas.LT informacija

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*