Pagrindinis > Renginiai > Vaikų žūtys perėjose negydo valdžios trumparegiškumo

file58191476_fa3554d3Virginija Vingrienė

 

 

Vaikų žūtimis pėsčiųjų perėjose pagarsėjęs Pilaitės prospektas Vėlinių išvakarėse vėl liūdnai pasipuošė žvakutėmis. Ženklu geltoname fone pažymėtoje perėjoje policininko partrenktos penkiolikmetės ir vos po kelių dienų šviesoforu reguliuojamoje perėjoje į mokyklą ėjusių vaikų akivaizdoje autobuso pervažiuotos dviratininkės žūtys privertė krūptelėti ne vieną vilnietį.

Nesuvokiama, kodėl įsibėgėjus XXI a. ir eismas gatvėse, ir nauji mikrorajonai planuojami prasčiau ir atmestiniau, nei tai buvo daroma anksčiau, jau nekalbant apie tai, kodėl šioje vietoje vis labiau atsiliekame nuo Vakarų Europos, nors pradėjome skaičiuoti jau antrą narystės ES dešimtmetį.

Pilaitės prospektas, viena naujesnių judrių užmiesčio laisve alsuojančių gatvių, nusidriekusi laukais per Pilaitės mikrorajoną Kernavės link, iškart masina nutrūktgalvius vairuotojus gerokai spustelėti galingų automobilių akceleratoriaus pedalą. Nuo pat atidarymo gatvė šiurpino aplinkinius dažnais kraupiais eismo įvykiais ir atmestinai sureguliuotu eismu, apie pėsčiųjų saugumą pamiršus apskritai.

Didžiausia bėda, kad ji padalija patį Pilaitės mikrorajoną į dvi dalis, atskirdama sparčiai besiplečiančią naująją gyvenvietę nuo senojoje Pilaitėje esančios infrastruktūros, įtraukiant abi mokyklas. Todėl naujųjų kvartalų, kuriuose įsikūrusios jaunos šeimos, mažieji gyventojai mokyklas pasiekia tik kirsdami šį automobilių raliais ir karu keliuose žaibuojantį prospektą, neapsaugoti net eidami per „žalią šviesą“.

Situaciją vainikuoja valdžios abejingumas: tik po nelaimių ji šiaip ne taip reaguoja į argumentuotus pasipiktinusiųjų gyventojų skundus, bet apsiriboja kosmetinėmis priemonėmis.

Dar neužgijo ankstesnių nelaimių žaizdos

Kad padėtis prospekte rimta ir gyventojai būgštauja ne be reikalo, buvo įspėjusios ir ekspertų komisijos, pirmenybę suteikusios stacionariam greičio matuokliui įrengti, tačiau tik prieš ketverius metus, įvykus dviem skaudžioms tragedijoms, Pilaitės gyventojai sulaukė rimtesnio dėmesio savo problemoms.

Viena nelaimių įvyko jau užsidegus žaliam pėsčiųjų šviesoforo signalui, kai manevrą baigiantis sunkvežimis partrenkė ir sunkiai sužalojo berniuką. Po metų kitoje reguliuojamoje perėjoje įvykusi nelaimė pražudė mergaitę. Tragedijų suvienyta bendruomenė surinko šimtus parašų ir pagaliau privertė miesto valdžią rimčiau pažvelgti į jauriausios eismo dalyvių grupės – pėsčiųjų – problemą. Buvo įdiegti apie vaikus gatvėje įspėjantys ženklai, suženklinta gatvės danga prieš perėją, apribotas iki mieste leidžiamo (50 km/h) greitis ir pagaliau pėsčiųjų naudai sureguliuotas šviesoforų degimo laikas. Darbai tiesiog tempte ištempti po kiekvienos nelaimės.

Svarbiausia – neerzinti vairuotojų?

Tačiau toliau savo nosies nematantys specialistai atmetė rimtesnes gyventojų reikalautas būtinas priemones – riboti greitį iki 40 km/h kaip dažnai daroma šalia mokyklų ar įrengti iškiliąją pėsčiųjų perėją, kad net draudimų nepaisantys vairuotojai būtų priversti sumažinti greitį. Teko girdėti, kad, anot valdžios atstovų, šios priemonės… tik suerzintų vairuotojus, kurie susinervinę pridarytų daugiau avarijų. Taigi, užuot pasirūpinusi per perėją einančių vaikų gyvybe, nuspręsta rūpintis silpnais kai kurių vairuotojų nervais.

Kad nelaimės nesikartotų, valdžia pasiūlė… patiems gyventojams savanoriškais pagrindais budėti perėjose ir saugoti gatvę kertančius vaikus. Bendruomeniškumas – graži idėja, tik pamiršta pagalvoti, kad visu etatu dirbančios ar mažesnius vaikus auginančios jaunos šeimos, vargu, ar turi laiko budėti prie perėjų.

Kam mes tada išlaikome policiją ir valdžios aparatą, jeigu savo vaikų saugumu pasirūpinti mums siūlo saviorganizacijos pagrindais? Jeigu savivaldybė gyventų realiame pasaulyje, tai suvoktų: net jeigu atsirastų keli entuziastai, kurie bandytų savanoriškais pagrindais imtis tokio darbo, jie fiziškai nepajėgtų kasdien užtikrinti viso mikrorajono vaikų saugumo. Akivaizdu, kad tai nebūtų tinkamas ilgalaikis sprendimas.

Valdžia tikisi sprendimo iš… „Maximos“

Tinkamas ilgalaikis kompromisinis sprendimas, jeigu jau nenorima erzinti vairuotojų „gulinčiais policininkais“, galbūt būtų požeminė perėja. Tačiau šis sprendimas, įpareigojus jį įgyvendinti prekybos centrą „Maxima“ iki 2013 m. pradžios, nugulė į gilius užmaršties stalčius, nors savivaldybė ir žadėjo dalinį jo finansavimą. Dabar kalbama apie darbų nukėlimą į 2015 m., tik neaišku, kiek ilgai dar toks atidėliojimas tęsis. Per tą laiką šalia minėtos perėjos nusidriekė visa eilė tarpusavyje konkuruojančių prekybos centrų, kurie bendromis jėgomis galėtų pasirūpinti savo pirkėjų saugumu, kartu prisidėdami ir prie kilnios saugaus vaikų kelio į mokyklas misijos (…).

Pėstieji žūva. Patys kalti?

Kai eismas reguliuojamas tik ginant vairuotojų teisę į greitį, o ne kitų – į saugumą, naujos nelaimės – tik laiko klausimas. Šiemet jos pasipylė vėl. Užuot padarius išvadas, šįkart imta kaltinti pačias aukas, kurios esą nesilaikė kelių eismo taisyklių perėjoje eiti per gatvę įsitikinus jos saugumu. Tai paskatino valdžią svarstyti, gal išvis panaikinti perėją pavojingoje vietoje, esą jos nesant nebus problemų. Savotiškas būdas atsikratyti „galvos skausmo“ – nukirsti galvą! Juk nepateikus alternatyvos toks sprendimas tik padidins žūčių skaičių, pėstiesiems pavojingai kertant gatvę neleistinoje vietoje. Tada jau bus galima drąsiai tarti: patys kalti.

Pėsčiųjų nedrausmingumas tikrai nepateisinamas, tačiau versti kaltę jiems yra ciniška. Prisiminkime vairuotojų pareigą žinoti: perėja – tai pėsčiųjų pirmenybės erdvė, prieš kurią būtina pristabdyti ar tiesiog kurį laiką artėjant prie jos nespausti akceleratoriaus pedalo (taip, juk yra ir toks paprastas variantas atsakingam vairuotojui, kuris atsimena esąs „ne vienas kelyje“). O perėjos ženklas įvykusios nelaimės vietoje paryškintas netgi geltona spalva ir matomas iš tolo. Būtina atminti, kad KET taip pat draudžia vairuoti pervargus, dėl prastos sveikatos būklės ar neišsimiegojus – ar tikrai vairuotojai laikosi šios taisyklės?

Priemonių yra, reikia tik noro

Viena po kitos vykstančios eismo nelaimės šaukiasi neatidėliotinų sprendimų, apsaugant pėsčiuosius, ypač vaikus, nuo beprasmių žūčių, o vairuotojus – nuo bereikalingo sąžinės graužimo. Taip, šio sprendimo reikia ir vairuotojams, nes partrenkęs žmogų perėjoje, tikriausiai, jau ilgai niekur nebeturėsi skubėti. Sulėtinęs greitį, net ir partrenkęs žmogų, paliktų jam bent šansą išgyventi. Todėl miestuose, o ypač šalia mokyklų, greitis ribojamas ne veltui ir tikrai ne tam, kad išbandytų skubančių vairuotojų kantrybę.

Kad vairuotojai dažnai nepaiso šios teisinės ir moralinės nuostatos, demonstruoja Anglijos Lankašyro grafystėje pradėta vykdyti anoniminių greičio mėgėjų programa, kur lankytojams dėstomos paprastos tiesos, nušviečiančios jų skubėjimo pasekmes ir ugdant sąmoningumą. Pagal pateikiamus statistinius duomenis pėsčiajam, partrenktam automobilio, važiavusio 32 km/h, tikimybė likti gyvam išlieka 95 proc., prie 48 km/h, ši tikimybė sumažėja iki 55 proc., o prie 64 km/h – jos lieka vos 15 proc. Važinėdami „greičiau“ mieste, žmonės dažniausiai sutaupo vos pusantros minutės. Tad ar verta dėl to rizikuoti savo ir kitų gyvybėmis? Be abejo, svarbiausia – ugdyti visų eismo dalyvių sąmoningumą, bet tai trunka ilgai. O štai požeminių perėjų ar viadukų pavojingiausiose miesto gatvėse įrengimas po tiek skaudžias pasekmes atnešusių įvykių yra būtinybė. Jų įrengimo kaina, kai kalbama apie jokiais pinigais neišmatuojamos žmogaus gyvybės išsaugojimą – nėra argumentas. Kol valdžia ras pinigų ir pastatys viaduką, jau tuoj pat būtina sumažinti leistiną greitį ir įrengti „iškiliąją perėją“, taip bent priverčiant pristabdyti.

Kad pinigų yra, byloja pasigirstančios mintys apie savivaldybės planus mokesčių mokėtojų pinigais padengti požeminių perėjų į miesto centre besikuriančius naujus prekybos centrus įrengimą, kas yra akivaizdi turtingų prekybininkų, o ne mūsų visų prievolė.

Kiek dar reikės sąmonę supurtančių nelaimių, kad būtų pagaliau imtasi veiksmų? Ar ne per didelė ir ciniška tokia sąmoningumo ugdymo kaina? Lietuva pagal žūtis keliuose ir taip jau aiškiai pirmauja ES, todėl išmintingiausia užbėgti tragedijoms už akių.

Kad nereikėtų vairuotojams vėl ieškoti pasiteisinimų, o tėvams – laidoti vaikus, prioritetą skirkime jų saugumui, o ne niekuo nesibaigiančioms milijoninėms galimybių studijoms dėl tramvajaus ar nereikalingiems Gugenheimo muziejams. Jei siūlomos priemonės padės išgelbėti bent vieną vaiką – jų verta imtis nedelsiant.

 

http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/vaiku-zutys-perejose-negydo-valdzios-trumparegiskumo.d?id=66460760#ixzz3Jxwg50ZT

 

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*