Pagrindinis > Nuomonės > „Ekologinė krizė yra visų pirma socialinė problema“
Cracow in a smog

Dauguma girdėjome apie naujausias ataskaitas, pagal kurias žmonija turi dar dvylika metų, per kuriuos gali išvengti didesnio nei 1,5 °C pasaulinio klimato atšilimo ir pilno pajėgumo ekologinės katastrofos. Ką ši nerimą kelianti informacija ir klimato kaita reiškia visuomeniniam ir politiniam gyvenimui? Kokių politinių sprendimų turime reikalauti ir kokios sąjungos bei veiksmai galėtų padėti tų sprendimų siekti? O gal pakanka važinėti į darbą dviračiu, atsisakyti plastikinių šiaudelių ir mesti šiukšles į skirtingus konteinerius? Apie tai su asociacijos Žali.lt nariu Leonu Toliautu kalbasi Benediktas Gelūnas (iš gyvenimasperbrangus.net).

(Straipsnis pirmiausiai publikuotas gyvenimasperbrangus.net)

Gruodį Lenkijoje, Katovicuose, vyko didžiausias kasmetinis politinis įvykis, susijęs su klimato kaita, t.y. 24-asis Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos (COP24) susitikimas. Pagrindinis susitikimo tikslas buvo galutinai sutarti, kaip nuo 2020 įgyvendinti Paryžiaus sutartį, pagal kurią visos pasirašiusios šalys turi siekti apriboti globalinį atšilimą iki +1,5 °C nuo priešindustrinio lygio. Kokie, tavo manymu, šios konferencijos ir paties COP formato pagrindiniai pasiekimai ir trūkumai?

Mano supratimu, nepriklausomai kaip optimistiškai ar pesimistiškai vertintume COP rezultatus, tai, kad COP23 ir, tuo labiau, COP24 metu buvo apskritai pasiektas kažkoks susitarimas, galima laikyti nedideliu stebuklu. Galime įsivaizduoti, kaip sudėtinga rasti bendrą kalbą tarp beveik 200 suverenių valstybių. Tai yra ir vienas pagrindinių jo trūkumų. Galutiniai kiekvieno susitikimo tekstai priimami tik pritarus visoms susitikime dalyvaujančioms valstybėms. Neišvengiamai, tekstai tampa aptakūs ir nepakankamai agresyvūs. Štai Paryžiuje pasirašytame susitarime palikta labai mažai nuorodų į mokslinius klimato tyrimus ir į tai, kad užsibrėžtų tikslų reikia siekti būtent remiantis tomis žiniomis. Dar juokingiau, jog visame COP23 susitarime nepaminėta nė žodžio apie naftos ir kitų rūšių iškastinio kuro gamyba užsiimančias korporacijas ar jų atsakomybę dėl klimato kaitos.

COP24 susitikimas irgi neapsiėjo be (iš esmės sėkmingo) mėginimo į paraštes nustumti naujausius mokslinius tyrimus. Prieš keletą mėnesių IPCC (Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija, angl. Intergovernmental Panel on Climate Change) publikavo naujausią savo ataskaitą, kurioje nagrinėjami dviejų klimato kaitos scenarijų skirtumai: 1,5 °C ir 2 °C atšilimo. Trumpa išvada tokia, kad skirtumas tarp scenarijų pakankamai reikšmingas ir mes tikrai turėtume siekti 1,5 °C scenarijaus. Ataskaita įgijo papildomą atgarsį, nes joje daug atviriau nei įprastai nurodoma, kokią transformaciją turi patirti energijos sektorius, jeigu norime įgyvendinti geresnį scenarijų: iki 2030 pasauliniu mastu sumažinti išmetamo CO2 kiekį 45%, o iki amžiaus vidurio – 100%. COP24 metu JAV, Saudo Arabija, Rusija ir Kuveitas norėjo, kad įžanginiame tekste ataskaita būtų ne pasveikinta (angl. „welcome“), bet tik „pažymėta“ (angl. „noted“). Taip ginčas kilo kone dėl vieno žodžio, o kadangi galutiniam tekstui turi pritarti visos dalyvės, tai tik sukėlė nereikalingų problemų. Galiausiai galutinis tekstas buvo priimtas kai kuriuos klausimus nukeliant į kitų metų susitikimą.

Taip pat didžiulė proceso yda – tai, kad visi šie susitarimai neturi teisinės galios, t. y. nors jie priimami pritarus visoms šalims, jų nesilaikymas neturi jokių pasekmių, išskyrus, žinoma, galbūt politinį kitų šalių spaudimą ir šiokį tokį prestižo praradimą.

Iš teigiamos pusės galbūt galima pasakyti, kad šie susitikimai kažkiek prisidėjo prie materialiai vargingiausių valstybių bendradarbiavimo darant spaudimą Vakarų valstybėms (kurios, jei žiūrėsime sąžiningai, yra atsakingiausios už dabartinę klimato krizę). Egzistuoja jau keli tokių šalių blokai (pvz., AOSIS, Alliance of Small Island States – Mažųjų salų valstybių aljansas; LDC, Least Developed Countries – Mažiausiai išsivysčiusios šalys), kurie nevengia aštresnių konfrontacijų ir dažnai neminko žodžių nei dėl klimato padėties, nei dėl to, kas turi prisiimti daugiausiai atsakomybės. Šie blokai kelias dienas COP24 grasino vetuoti galutinį tekstą, reikalaudami pripažinti naujausią ataskaitą, sustiprinti šalių įsipareigojimus ir užtikrinti pakankamą finansavimą pažeidžiamiausioms valstybėms. Kaip žinia, tekstas buvo priimtas, ir nors aš nesu tikras, ar šie reikalavimai ypatingai atsispindi galutiniame tekste, toks šių šalių aršumas įkvepia vilties.

Kol Lenkijoje vyko COP24, Lietuvoje didžiausia aktualija buvo mokytojų streikas. Svarstant apie abu reiškinius kartu, atsiveria keblūs klausimai apie skirtingų progresyvių politinių reikalavimų ir strategijų derinimą. Pavyzdžiui, globali katastrofa liečia visus, bet jaučiasi ne tokia artima kaip kasdienio darbo poreikiai. Šiuolaikinis darbo judėjimas dažniau persilieja su feministiniais, LGBT+, antirasistiniais ir kitais progresyviais judėjimais, tačiau klimato kaitos problemos, atrodo, lieka atskirame kovos lauke. Kaip manai, kodėl taip yra ir kokie požiūriai ir reikalavimai padėtų labiau suvienyti šiuos paprastai atskirus judėjimus, susieti lokalumą su globalumu, klimatą su socialinėmis problemomis, didžiąją politiką su paprastų žmonių patirtimis?

Nepaprastai sudėtingas ir gilus klausimas, tad aš net nežinau, kaip ar nuo ko pradėti jį atsakyti. Iš klimato kaitos pusės jį dar labiau komplikuoja tai, kad nėra vieningo sutarimo, ko iš tiesų iš mūsų pareikalaus mėginimas spręsti klimato krizę. Vieniems atrodo, kad tai labiau techninė problema, t. y. jos sprendimas nereikalaus jokių reikšmingų socialinių transformacijų, todėl neliečia tavo minimų lokalių socialinių problemų. Kiti (kuriems save priskiriu ir aš) yra įsitikinę, kad klimato krizės neįmanoma išspręsti be dramatiškų mūsų gyvenimo būdo pokyčių ir visos visuomenės veikimo principų transformacijos.

Klimato kaita yra didesnės problemos – perviršio – simptomas. Visa globalios (daugiausiai Vakarų) civilizacijos veikla tiesiog reikalauja iš šios planetos per daug – mes naudojame per daug išteklių, per daug energijos, per daug visko. Balanso ribą peržengėme mažiausiai prieš 50 metų, tad esame pripratę prie gyvenimo stiliaus, kuris nėra suderinamas su tvarumu ir planetos teikiamomis galimybėmis. Ekologinių problemų sprendimas reikalautų pertekliaus atsisakymo, o tai jau kelia ekonominius ir socialinius klausimus.

Mano manymu, prieštara tarp lokalių problemų ir klimato krizės sprendimo egzistuoja tik tuo atveju, jei lokalias problemas siekiame spręsti įprastais būdais – turiu omeny ekonominį augimą. Viena iš priežasčių, kodėl yra kilusi klimato krizė ir ekologinis pereikvojimas, yra tai, kad globaliame gamybos procese tarpusavyje susiję tampa tolimiausi pasaulio taškai. Šis atstumas lemia tai, kad mūsų poreikių tenkinimo pasekmės tampa mums nematomos. Pavyzdžiui, kaip pastarųjų mėnesių įvykiai Lietuvoje parodė, daug lengviau sukilti prieš beatodairišką medžių kirtimą savoje šalyje, negu tolimoje Brazilijoje. Vienas iš siūlomų klimato ir ekologinės krizės sprendimų yra susijęs su relokalizacija. O vykstant relokalizacijai vietinės socialinės problemos atsiduria tame pačiame lygmenyje kaip ir minėtų krizių sprendimas, nes pagrindiniai klausimai tada – ką mes galime sau leisti ir kaip mums pasidalinti ribotus vietinius išteklius

Nepasitenkinimas „gyvenamąja padėtimi“ susijęs su tokiais klausimais kaip ką mes laikome geru gyvenimu ir kaip tolygiai mes pasidaliname ribotais ištekliais. Autoriai, prieštaraujantys ekonomikos augimui dėl ekologinių priežasčių, neretai kaltinami tuo, kad pasmerkia skurstančius ir toliau skursti. Tačiau tai nėra tiesa – jei mums iš tiesų rūpi tiek socialinis teisingumas, tiek ekologinis tvarumas, būtinybė riboti mūsų materialinius poreikius veda prie vienintelės išvados: ne skurstančiųjų pasmerkimo tolimesniam skurdui, bet tolygesnio dabartinių ribotų išteklių ir turto paskirstymo. To mes tikrai negalėsime pasiekti be darbininkų, LGBTQI, feministinių ir kitų judėjimų, kovojančių už socialinį teisingumą. Visos marginalizuotos grupės privalo dalyvauti šiame procese, nes materialiai ribotame pasaulyje socialinis neteisingumas tampa tik dar aštresne problema, kurios nebeįmanoma užglaistyti ekonominiais pažadais Todėl kai kurie ekologiniai judėjimai, pavyzdžiui, „Extinction Rebellion“, siūlo organizuoti piliečių susirinkimus, kurie prižiūrėtų, kad transformacija vyktų atsižvelgiant į visų piliečių ir visų grupių poreikius.

Lietuvoje su naująja viduriniosios klasės vartojimo kultūra sąlyginai paplitęs—bent jau lyginant su kitomis ekologinėmis idėjomis—individualistinis ekologijos supratimas, kai į globalinio atšilimo problemą atsakoma etiniais paliepimais: naudoti mažiau pakuočių, neskraidyti lėktuvais, stropiai rūšiuoti ir t.t.. Tuo tarpu jau kurį laiką žinoma, kad už 71% globalinio atšilimo yra atsakingos 100 korporacijų, daugiausiai išgaunančios anglį ir naftą. Tos pačios korporacijos investuoja į savo produktų paklausos užtikrinimą, turi savo atstovus aukščiausiose politinėse pozicijose, perka mokslinius straipsnius, ginančius jų interesus, ir tiesiog sąmoningai aukoja gyvybę žemėje vardan trumpalaikio pelno ir galios pozicijų išlaikymo. Kaip suprasti šį santykį tarp individo, jaučiančio kaltę dėl į plastikinį maišelį įsidėtų bulvių, ir globalaus kapitalo žaidėjų, rankos gestais griaunančių kalnus ir skiriančių jūras? Viena vertus, etiškas vartojimas kritikuotinas kaip pseudoveikla, kai asmeninis apsiribojimas nuramina subjektyvią kaltę, bet ir atleidžia tikruosius kaltininkus nuo atsakomybės. Kita vertus, asmeninio indėlio atmetimas taip pat gali vesti prie ciniškos pozicijos, kai tiesiog fatalistiškai išskliaudi save iš bendros politinės atsakomybės už bendrą likimą. Problemos rimtumas gali pasirodyti reikalaujantis keisti viską – kaip žmogui pakelti tokį radikalų reikalavimą?

Man pačiam neretai kyla abejonių, ar verta koncentruotis į individualius pasirinkimus. Manau, kad naivu, jei tai darome tikėdamiesi, jog to pakaks, kad sustabdytume ekologinę krizę. Svarbu būti nuoširdiems sau, ką tie tvaresnio gyvenimo būdo pasirinkimai duoda. Jei mes pajėgiame suprasti, kad tai nėra galutinis sprendimas, tie maži gestai gali teikti tam tikrą pasitenkinimą ir motyvuoti imtis kažko daugiau.

Manau, kad fatalizmas neišvengiamas, jei mėginame grumtis su klimato kaita ir panašiomis idėjomis vieni (arba jaučiamės, kad nerandame bendraminčių). Nemanau, kad kas nors gali pakelti tokią atsakomybę vieni ir išlikti konstruktyvūs.

Kalbant apie „globalius kapitalo veikėjus“, pirma, regis logiška, kad artimiausi veikėjai, kurie patys gali turėti pakankamai galios ir atsverti šių korporacijų turimą galią, yra valstybės. Iš to seka, kad ekologiniai judėjimai turi ieškoti sąjungininkų tarp politinių veikėjų, o tai savo ruožtu reikalauja, kad judėjimai būtų pakankamai dideli arba bent matomi. Pavyzdžiui, šiuo metu džiugina matyti agresyviai besivystantį „Extinction Rebellion“ judėjimą, kuris gimė Jungtinėje Karalystėje (nors gana sparčiai plinta įvairiose šalyse). Pagrindinės jų priemonės – įvairaus dydžio protestai siekiant tiesiog paralyžiuoti kasdienes veiklas (pvz., užtveriant tiltus transportui, okupuojant pastatus ir pan.). Jų veikimo būdai atspindi situacijos kraštutinumą ir tikiuosi, kad judėjimas nenusilps.

Mažų mažiausiai ką turime daryti – tai daug daugiau kalbėti apie tai, ką iš tiesų reiškia klimato kaita ir ko mes turime imtis. Turiu įtarimą, kad Lietuvoje tiesiog per mažai žmonių, kad kiekvienai problemai galėtų atstovauti po judėjimą, tad šis mūsų mėginimas ieškoti sąlyčio taškų yra žingsnis tinkama linkme.

Kokia politinė strategija globalinio atšilimo atžvilgiu, tavo manymu, galėtų būti efektyviausia mūsų kontekste? Šį straipsnį galbūt perskaitys įvairių aktyvistų grupių nariai ar pavieniai kažką dėl klimato kaitos stabdymo nusiteikę daryti žmonės. Eilinis „sąmoningumo skatinimo“ metodas daug kam gali kelti abejonių – atrodo, kad dažnai sąmoningumo apie viską reikalavimas gali būti toks pats gniuždantis ir vedantis į politinį pasyvumą kaip ir nežinojimas apie nieką. Be to, turime pavyzdžių, kaip tas pats sąmoningumas (šiuo atveju, kad nestabdomas globalinis atšilimas veda į globalią daugialypę katastrofą) pasireiškia įvairiais nebendramačiais veiksmais: nuo asmeninio vartojimo pokyčių iki mokestinės politikos reformų, nuo peticijų rašymo iki procesų stabdymo tiesioginiu veiksmu. Liūdna matyti, kai dešinieji ekojudėjimai kartu su meile „natūralumui“ kursto rasinę ar seksualinę neapykantą, ar kai liberalūs ekojudėjimai stiprina klasinę atskirtį susiedami ekologiją su elitistiniu vartojimu. Tiek ekologinis, tiek socialinio teisingumo judėjimai Lietuvoje maži. Viena vertus – tai silpnybė, kai neturima tvirtų pozicijų ir daug galios kažką keisti. Kita vertus – tame galima matyti galimybę derinti pozicijas, kad jos sustiprintų viena kitą ir turėtų bendrą kairiąją viziją, o ne taptų prieštaringos. Kokie veiksmai ar reikalavimai tau atrodytų prasmingi ir teikiantys vilties Lietuvoje, ar net atskirose savivaldybėse, regionuose?

Manau, turime pripažinti, kad mūsų visuomenėje klimato kaita ar, tuo labiau, bendra ekologinė krizė nėra populiari tema. Todėl „sąmoningumo skatinimo“ mes niekaip negalime apeiti, nors aš galbūt patį procesą įsivaizduočiau kaip nors kitaip, nes ta sąvoka man skamba per daug mandagiai.

Mes – tie, kurie yra pakankamai susirūpinę ekologine krize (ar, iš tiesų, bet kokia kita socialine krize) – turėtume gerokai agresyviau į visuomenės ir politikų akiratį kišti savo mintis. Kalbant konkrečiai apie ekologinę krizę, manau, kad laikas ypatingai tinkamas, nes prieš porą mėnesių sulaukėme dviejų solidžių ir, drįsčiau sakyti, ganėtinai desperatiškų ataskaitų: IPCC ataskaitos dėl 1,5 °C atšilimo padarinių, kurioje nurodoma, jog turime labai mažai laiko išvengti skaudžių klimato kaitos padarinių, ir „Living Planet“ metinės ataskaitos, kurioje aprašomas katastrofiškas gyvūnų rūšių nykimas per pastariuosius 50 metų. Tai nėra kažkokios paskiros nuomones, kurias nenorintys klausyti gali lengvai atmesti, o daugybės mokslininku darbu paremtos analizės.

Kadangi ekologinė krizė yra visų pirma socialinė problema, mes neišvengiamai turime kurti politinį klimatą, kuriame šios problemos būtų aktualios ir į kurias dėmesio nekreipiantys politiniai veikėjai būtų pasmerkti. Šiemet vyks net treji rinkimai ir aš jau kurį laiką nešiojuosi mintį, kad, atsiremiant į mano minėtas ataskaitas, reikia paruošti seriją klausimų, ir prašyti paskirų politikų ir pačių partijų įvardinti konkrečius veiksmus, kurių jos planuoja imtis sprendžiant šias problemas. Manau, kad būtų naudinga ekologinės krizės klausimą įvelti ir į, atrodytų, nevisai susijusius klausimus apie gyvenimo lygį, darbuotojų teises ir panašiai, t. y. kaip bus derinamas visų šių problemų sprendimas. Kaip parodė „geltonųjų liemenių“ protestai Prancūzijoje, mes niekaip negalime būti naivūs, kad visos šios problemos gali būti sprendžiamos atskirai, tuo labiau – tiesiog nuleidžiant reformas „iš viršaus“. Nemažai ekologinės krizės sprendimo būdų yra ganėtinai regresyvūs, pavyzdžiui, tie patys kuro akcizai (kuriuos galima laikyti netiesioginiais anglies dvideginio mokesčiais), kurie pagaliau perpildė sunkiau besiverčiančių prancūzų kantrybes, nes jie liečia ne tik prabangos prekes (keliones į užsienį), bet ir oriam gyvenimui būtinus poreikius: šildymą, transportą ir pan. Jeigu visiems uždedami vienodi mokesčiai, jie neišvengiamai labiau prislėgs mažiau turinčius, nes turtingesni turi pakankamai finansinio lankstumo juos padengti.

Atvirai pasakius, aš galiu įsivaizduoti, jog ekologinės krizės įtraukimas į kitų socialinių problemų kontekstą (t. y. reikalaujant jas spręsti drauge, o ne atskirai), gali suteikti reikiamo skubumo tiek pilietinei visuomenei (ir atskiroms interesų grupėms joje), tiek politiniams veikėjams. Ne mėgindama atsiriboti, bet internalizavusi ekologinę krizę kaip aktualią problemą, pilietinė visuomenė turėtų daug tvirčiau reikalauti materialinio perskirstymo. Ekologinę krizę apibrėžus kaip per didelio vartojimo problemą, neoliberalūs argumentai vis labiau praranda savo prasmę. Kaip yra rašęs amerikiečių ekonomistas Henry Wallich: „[Ekonominis] augimas yra pajamų lygybės pakaitalas“. Pripažinus, kad augimas yra viena pagrindinių dabartinės ekologinės krizės priežasčių, niekas nebegali rimtai tikėti šiuo pažadu, tad vienintelis praktiškas būdas spręsti likusias socialines problemas – tolygiau paskirstyti jau turimus resursus. Nemažai daliai žmonių gali būti sudėtinga priimti tokią realybę, tačiau manau, kad tai kuria palankią dirvą kairuoliškesnėms idėjoms ir judėjimams, arba net tam, kad ekologiniai judėjimai ilgainiui suktų labiau į kairę.

Dabartinės ekologinės krizės ištakos slypi mūsų institucijose – tai nėra kažkokia techninė problema, kurią galima išspręsti pakeitus tai, kokiais automobiliais mes važinėjame ar kokį maistą mes valgome. Ji reikalauja socialinės ir ekonominės transformacijos, kuri savo ruožtu nėra įmanoma be mūsų globaliai civilizacijai būdingų vertybių peržiūrėjimo.

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*