Pagrindinis > Naujienos > Miškai > Savivaldybės apetitas kelia grėsmę Druskininkų miškams

Žalieji susirūpino, kad Druskininkų miškus bus leista laisvai naikinti, paverčiant juos kažkam pelną nešančiomis gyvenvietėmis, taip pažeidžiant miško, kaip Konstitucijos ginamos vertybės, išsaugojimo idėją.

Miškas yra vienas pagrindinių gamtos turtų, vienos bendros ekologinės sistemos dalis, tarnaujantis žmonių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą, bei gerinantis aplinkos kokybę, todėl jo paskirties keitimas turi būti tik itin išskirtinis ir susijęs tik su visuomenės poreikių tenkinimu. Tą įvardijo ir Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas aiškius miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis kriterijus, pirmiausiai turi paisyti viešojo intereso. Todėl miško žemės paskirties keitimas griežtai ribojamas įstatymu, išimtis numatant tik bendrų visuomenės poreikių tenkinimui. Tačiau nuolat vis atsiranda iniciatyvų, plečiančių miško paskirties keitimo atvejus, vis labiau nutolstant tik nuo viešojo intereso tenkinimo.

Tokia išimtimi miškų įstatymas bandomas papildyti ir vėl, nors nuo paskutinės išimties suteikimo, leidžiant atkurti sodybas miškuose, nepraėjo nė pusė metų. Seimo pavasario sesijai užregistruotas miškų įstatymo pakeitimo projektas, suteikiantis galimybę plėsti savivaldybių inicijuojamus gyvenviečių plotus miestų miškų sąskaita. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia išimtimi pamaloninamos savivaldybės, kuriose miškingumas didesnis, nei 50 proc. Taigi, šįkart akivaizdu, kad nusitaikyta į pačių gražiausių šalies kampelių – Neringos, Trakų, Druskininkų miškus.

Su tokia savivale negalintys susitaikyti žalieji, susivienijimo Žali.LT ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos iniciatyva pateikė raštą Seimo Aplinkos komitetui, kuriame argumentuotai išdėstė pastabas parengtam miškų įstatymo projektui.

Žaliuosius jaudina ir tai, kad įstatymo projektu siūloma miesto miško žemę paversti kitomis naudmenomis atskirų teritorijų želdynams formuoti. Vos tik pervadinus miško teritoriją želdynais, ji automatiškai neteks miško statuso ir šioje vietoje atsiras neribojama galimybė žemės paskirties keitimui, paverčiant teritoriją gyvenamųjų namų statybos aikštele. Tuo tarpu, kaip jau minėta anksčiau, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis galimas tik įstatymo nustatytais išimtiniais atvejais, kai tam yra akivaizdus visuomenės interesas. Kaip besvarstytume, tačiau miesto teritorijos pavertimo atskirais želdynais, kaip ir miško paskirties keitimas gyvenviečių plėtrai, niekaip negalime susieti su viešojo intereso tenkinimu. Kyla retorinis klausimas: kam tuomet reikalingas toks išimtinis atvejis. Juo labiau, kad miško, kaip vieno svarbiausių rekreacinių miestų objektų, iškirtimas, sunaikinant miestų žaliąsias zonas, akivaizdžiai pažeistų gyventojų interesus.

Žaliesiems visiškai nesuprantamas ir gyvenviečių plėtros poreikis, miškų sąskaita. Juk tam gali būti panaudojami laisvi kitos paskirties žemės plotai. Miestų plėtrai ir kitiems savivaldybės inicijuojamiems projektams tinka ir mišku neapaugusios, šalia miestų esančios apleistos teritorijos, ištuštėję kaimai, apleisti ir nenaudojami žemės ūkio paskirties žemės plotai. Juo labiau, kad panaudojus šias teritorijas minėtiems projektams būtų išspręsta ir apleistų teritorijų problema bei pagražintas kraštovaizdis.

Išsinagrinėjus miškų įstatymu taikomą miškų paskirties keitimo išimčių spektrą, žaliesiems atrodo jis pilnai padengia visus galimus visuomenės reikmių tenkinimus. Taigi papildymas dar viena išimtimi, vis priartina prie neribojamos miško paskirties keitimo. Galiausiai miškus bus leista laisvai naikinti, paverčiant juos kažkam pelną nešančiomis gyvenvietėmis, taip pažeidžiant miško, kaip Konstitucijos ginamos vertybės, išsaugojimo idėją.

Negana to, tuo pačiu įstatymo projektu bandoma savivaldybėms suteikti teisę naudoti komerciniais tikslais jiems patikėtus prižiūrėti valstybinius miškus. Kas suteikia leidimą laisvai juos kirsti pasipelnymo tikslais. Šiandien savivaldybės miestų miškus tik prižiūri, o teise disponuoti mediena komerciniais tikslais turi tik urėdijos, besispecializuojančios miškų priežiūros, jų atkūrimo ir aplinkosaugos srityse. Akivaizdu, kad leidus savivaldybėms užsidirbti iš miestų teritorijose esančių valstybinių miškų, neišvengiamai paspartės medžių kirtimo procesas. Žaliųjų nuomone, tokia išimtinė malonė neišvengiamai sukels daug painiavos ir žalos gamtai. Todėl pasisako už tai, kad veikla, susijusi su kompleksine valstybinių miškų priežiūra ir komerciniu jų naudojimu, būtų paliekama miškų urėdijoms, turinčioms profesionalų šios srities ekspertų kolektyvą, didelę miškų priežiūros, jų atkūrimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo patirtį ir suinteresuotoms miškų išsaugojimu. Tuo tarpu, kiti valstybinių miškų valdytojai, tame tarpe savivaldybės, anot žaliųjų, turi likti tik valstybinių miškų prižiūrėtojomis, padedančiomis tvarkyti, saugoti ir atkurti visiems mums priklausančius miškus.

Kaip pastebėjo vienas iš kreipimosi iniciatorių Tomas Tomilinas, šiandien Lietuva ir taip beveik neturi kuo pasigirti ES kontekste, išskyrus internetą ir miškus. Pagal miškų apsaugos lygį vis dar pirmaujame ES, bet kai kurie politikai tokiais sprendimais pagaliau nori sugriauti ir šį trapų pranašumą. Taigi siūlomo sprendimo kontekste žaliuosius labiausiai neramina galimas valstybinių šalies miškų užvaldymo ir privatizavimo procesas, gautinai atimant galimybę visuomenei juose laisvai lankytis.

Įvertinę tai, jog toks netoliaregiškas sprendimo priėmimas ne tik pažeis visuomenės interesus, bet sudarys ir galimybę piktnaudžiauti, žalieji pareikalavo, kad šį Seimui tvirtinti pateiktą projektą antikorupciniu požiūriu įvertintų Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Visgi tikimės, kad Seimo nariai atkreips dėmesį į išsakytas žaliųjų abejones, įvertins dokumento keliamas rimtas grėsmes gamtai ir visuomenės interesams ir įstatymui nepritars.

Virginija Vingrienė

Šaltinis: „Druskininkų naujienos“

 

Kita publikacija šia tema: lzinios.lt.

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*