Pagrindinis > Naujienos > Miškai > Miškų forumas. Ar miškas vien tik mediena?

Laurynas Okockis

Tenka pripažinti, kad pastaruoju metu Lietuvoje ima vyrauti požiūris į miškus, vien kaip būtinus panaudoti išteklius. Šį procesą paspartina ir nauji Seimo narių inicijuojami įstatymų pakeitimai. Susirūpinę esama padėtimi Susivienijimo Žali.LT entuziastai, bendradarbiaudami su Druskininkų miškų urėdija surengė plačią diskusiją-seminarą atsakingo požiūrio į miškininkystę tema.
Druskininkuose vykusio renginio metu, pranešimus skaitė miškininkų, žaliųjų, aplinkosauginių organizacijų ir visuomenės atstovai.

Druskininkų miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Saulius Adomavičius pristatė Druskininkų miškų urėdijos veiklą, urėdijos miškų būklę bei nacionalinę miškų ūkio sektoriaus plėtros programą. Pranešėjas pabrėžė, kad pagal vyraujančias medžių rūšis Druskininkų miškuose 86% sudaro pušynai. Anot pranešėjo, bendras urėdijos medynų tūris yra 6.24 mln. m3. Vidutinis medynų tūris hektare yra 248 m3, o brandžių medynų – 305 m3. Vidutinis tūrio prieaugis yra 6,55 m3, o vidutinis medynų skalsumas yra 0,79. Augančių medynų amžius yra 65 metai. Situacija urėdijos miškuose gana nebloga, tačiau kaip ir visoje šalyje labai trūksta ilgaamžių brandžių miškų bei kertinių miško buveinių.

Kadangi valstybiniai miškai prižiūrimi profesionalių specialistų – urėdų, miškininkų, eigulių, todėl jie yra geros būklės. Ženkliai daugiau nesklandumų kyla privačių miškų valdytojų -“ūkininkų”- aplinkoje. Į tai plačiau buvo pažvelgta vykusios diskusijos metu, akcentuojant visiems puikiai suvokiamą faktą, kad privačia nuosavybe miškus valdančiųjų pagrindinis tikslas – tiesioginė finansinė nauda už iškirstą ir parduotą medieną. Todėl dauguma privatininkų nesuinteresuoti bioįvairovės, retų paukščių lizdų ar eroduojančių skardžių išsaugojimu. Juk tai atsiliepia sumažėjusiu pelnu, ypač mažų miško plotų valdytojams. Todėl tenka susitaikyti su liūdnu vaizdu „grožintis“ nuolat vis didėjančiais plynų kirtimų masyvais aplink miškuose įsiterpusius mažus kaimelius, lietaus ardomais stačiais smėlio šlaitais ar slapta nukirstais medžiais su retų paukščių lizdais.

Tuo tarpu Druskininkų miškų urėdijos prižiūrimuose valstybiniuose miškuose yra nemažai saugomų teritorijų, iš kurių 1816 ha užima rezervatai, 28 draustiniai, užimantys 4413 ha bei 86 kertinės miško buveinės, kurių bendras plotas yra 370 ha. Vykdydama miškų sertifikavimo FSC keliamus reikalavimus, Druskininkų miškų urėdija įsipareigojo saugoti ir nevykdyti jokių kirtimų urėdijos valstybės administruojamų valstybinės reikšmės 2147 ha miško plotų, kas užima apie 5 proc. Urėdijos valdomos teritorijos. Urėdijoje užregistruotos 53 retų ir saugomų paukščių lizdavietės, 29 perimvietės, 107 augalų radimvietės, iš viso 230 Lietuvos raudonosios knygos objektai.

Lietuvos gamtos fondo projektų vadovas Danas Augutis pristatė Lietuvos gamtos fondo misiją, viziją, pagrindinius tikslus bei veiklas, apimančias retų ir nykstančių rūšių bei jų buveinių išsaugojimą, gamtinių buveinių tvarkymą ir atkūrimą, vandens ir juose esančių išteklių apsaugą bei aplinkosauginį švietimą. Pranešėjas išsamiai išdėstė atsakingos miškininkystės aktualijas bei naujausius mokslinius duomenis, užduodamas intriguojantį klausimą, kodėl tvarios miškininkystės nepakanka.

Akcentuodamas kirtimų poveikį biologinei įvairovei, pranešėjas pabrėžė tai, kad dabartinis miškų naudojimas dažniausiai neatitinka miškams būdingų natūralių pažaidų. Neracionalūs, nepamatuoti ir plyni brandaus miško kirtimai neigiamai veikia 70 proc. saugomų miško rūšių. Apgailestaudamas dėl “Medžių milžinų” ribotumo miško masyvuose, o konkrečiuose regionuose ir visišką jų nebuvimo, konstruktyviai ir motyvuotai pabrėžė negyvos medienos būtinybę miškuose, nuo kurios priklauso trečdalio miško organizmų išlikimas. Medžiai milžinai ir negyva mediena kaip buveinės pasitarnauja plėšriesiems, geniniams bei uoksiniams paukščiams, stambiems plėšrūnams bei daugumai vabalų rūšių. Negyva mediena yra būtina ja mintantiems grybams ir vabzdžiams bei jais besimaitinantiems miško organizmams. Anot pranešėjo ūkiniuose miškuose turi būti užtikrintos minimalios sąlygos biologinei įvairovei egzistuoti ir plisti. Tuo tarpu saugomų teritorijų miškai turi turėti visus to regiono natūraliems miškams būdingus elementus.

Gamtos apsaugos asociacijos (GAA) “Baltijos vilkas” koordinatorė Lina Paškevičiūtė pristatė vilkų populiacijos būklę Lietuvoje ir jų ryšį su bioįvairove. Pranešėja akcentavo tai, kad Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti gerą vilko apsaugos būklę, nes vilkas yra saugoma Europos Sąjungos svarbos rūšis. Problema šiuo metu vilkų apsaugos srityje yra ta, kad šiuo metu yra užtikrinama vos minimali jų populiacija, bei vyksta aktyvi medžioklė.

Druskininkietis biologas, buvęs pedagogas ir gamtosaugos aktyvistas Vytautas Šlajus apžvelgė Lūšių populiaciją Dzūkijos regione bei jos raidą pastaruoju metu. Pristatė šios Lietuvoje saugomos plėšrūnų rūšies gyvensenos, elgsenos, maitinimosi, dauginimosi, teritorinio paplitimo subtilybes, kritiškai įvertindamas nelaisvėje išaugintų šių plėšrūnų paleidimą į natūralią gamtą, įvertindamas jų pasikeitusią elgseną ir priklausymą mitybine prasme nuo žmogaus.

Diskusiją moderavo Susivienijimo Žali.LT, vienos iš Lietuvos žaliųjų visuomeninių organizacijų, kurios vienas iš pagrindinių tikslų – miškų išsaugojimas, koordinatorė Virginija Vingrienė. Debatų metu paliesti miškų naudojimo, saugojimo ir priežiūros klausimai, aptartos miškų naudojimo liberalizavimo grėsmės ir galimo plataus dialogo iniciatyva. Paliečiant jautrią naujausių miško įstatymo pataisų, leidžiančių keisti miško paskirtį naujų gyvenviečių plėtrai, temą, išsakyti nuogąstavimai dėl akivaizdaus palaipsninio ėjimo link visiškai neribojamo disponavimo miškais, ko pasekoje būtų padaryta negrįžtama žala gamtai. Už iškirstą ir gyvenvietėms panaudotą mišką numatytas kompensacinis mechanizmas nėra drausminanti priemonė. Juo labiau, kdi kompensacijos bus mokamos ne iš privačios iniciatorių kišenės, o iš savivaldybės biudžeto. Todėl diskusijų dalyviams labiau patrauklesne pasirodė mišku neapaugusių plotų panaudojimo gyvenvietėms pirmenybės idėja. Nors, pripažinta, kad nemažai dabartinių kurortinės paskirties objektų Druskininkuose įsikūrė buvusio miško vietoj. Visgi, vertinant kiekvieną situaciją, pirmiausiai būtina paieškoti alternatyvų, pasirenkant tai, kas mažiausiai kenksminga gamtai ir visuomenei.

Kalbant apie tam tikros visuomenės dalies norą įsikurti miškuose, pasiūlyta puiki alternatyva sodybą apželdinti miško medžiais taip prisidedant ne vien prie gyvenimo darnoje su gamta idėjos, bet ir miškų plėtros puoselėjimo.

Palietus opią užvaldytų ir visuomenei praktiškai nebeprieinamų paežerių temą, pasiūlyta paieškoti finansinių drausminimo priemonių, apmokestinant pakrantėse įsikūrusiuosius solidarumo mokesčiu už naudojimąsi prabanga. Tuo tarpu paežerių savininkams, besiskundžiantiems nemandagiais ir netvarkingais lankytojais reikėtų pagalvoti apie infrastruktūros sutvarkymą, įrengiant šiukšliadėžes, o ne tvoras su užrašu „privati valda“ šaliai visai visuomenei priklausančio vandens telkinio. Juo labiau, kad nežiūrint ramybės drumstimo ir šiukšlių, vis vien nenuvaldomai veržiamasi įsikurti ežero pakrantėje, pasitelkus net apgaulės priemones ir atvežant apsamanojusius akmenis tose vietose, kur sodybų niekada nebuvo. Kaip pavyzdys buvo paminėta Labanoro giria, kur visi paežerių miškai kažkokiu stebuklingu būdu atsidūrė vien privačių savininkų rankose, valstybinius miškus nustumdami toliau į gilumą.

Diskusijoje buvo aptarta ne tik miškų naudojimo ir jų išsaugojimo svarba, bet ir galimos intensyvaus vartotojiškumo ir privačių iniciatyvų grėsmės šalies aplinkai ir ekonomikai, disponavimo miškais ir jų ištekliais suvaržymo būtinybė, miškingiausių šalies teritorijų patrauklumo aspektai ir biologinės įvairovės išsaugojimo svarba. Diskusijų dalyviai stengėsi paieškoti pusiausvyros tarp miškų išteklių panaudojimo ir miškų išsaugojimo. Aptarta visuomenės įtaka miškų ir jų išteklių išsaugojimo procese. Aplinkosauginėms organizacijoms išsakius pastabą dėl jų išklausymo tik pradėjus garsiai šaukti ir protestuoti, prieita prie vieningos nuomonės dėl problemų sprendimo diskusijų, o ne konfliktų keliu.

Diskusijų pabaigoje prieita vieningos nuomonės dėl visuomenės švietimo gamtos ir bioįvairovės išsaugojimo tema ir sutarta dėl tolimesnio bendradarbiavimo tąsos.

Manome, kad žengtas vienas esminių žingsnių plataus dialogo keliu, siekiant tvarios ir subalansuotos miškininkystės ir atsakingo požiūrio į miškų išsaugojimą bei pažvelgiant į mišką ne vien vartotojiškomis ir pelno siekiančiomis akimis, kartu atskleidžiant tai, kas oficialiai dažniausiai nutylima.

Ateityje planuojame daugiau panašių iniciatyvų, viešų diskusijų ir bendrų veiklų, sprendžiant gamtos ir miškų tvarkymo, plėtojimo ir išsaugojimo klausimus.

https://www.facebook.com/#!/media/set/?set=a.485286261555819.1073741840.100648133352969&type=1

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*