Liūdni vaizdai Kermušijos miškuose: ar tikrai jau pribrendome tapti miškų savininkais?

 

Virginija VINGRIENĖ

„Šuo loja, o karavanas toliau eina,“- ši vaizdinga metafora puikiai apibūdina idealistų aplinkosaugininkų kovą su „vėjo malūnais“ – įsismarkavusiu miškų naikinimu pasipelnymo tikslais, nepaisant nei kraštovaizdžio darkymo, nei gamtai daromos žalos problemų. Nespėjus išsisklaidyti skandalo Druskininkų savivaldybės Kermušijos miškuose tvaikui, kai tik po žaliųjų įsikišimo buvo panaikintas neteisėtai išduotas leidimas kirsti jautrios vietovės šlaitą, o projekto rengėjas susimokėjo baudas, toliau sėkmingai tęsiamas brutalių kirtimų maratonas aplik unikalią vaizdingą vietovę, neaplenkiant net saugomų jos miškų.

 Nors šalies Konstitucija įpareigoja vienodai tvarkyti valstybinius ir privačius miškus, pirmiausiai saugant, atkuriant ir griežtai išlaikant balansą tarp visų jo paskirčių (bioįvairovės išsaugojimo, rekreacinės, kraštovaizdžio stabilumo, aplinkosaugos bei aprūpinimo pramonę žaliava) formų, išsaugant jų ekonominę ir ekologinę reikšmę dabar ir ateityje, privačių miškų savininkai jaučiasi išskirtiniais. Jų tikslas – tik pasipelnyti, išspaudžiant maksimalią naudą net iš jautriausių vietovių. Druskininkų savivaldybės miškuose apie vaizdingą Kermušijos kaimelį, esantį miškingo kraštovaizdžio apsuptyje, kasmet išdygsta vis įspūdingesnio dydžio kirtavietės. Susijungdamos vienos su kitomis ir naikindamos grybingas vietas, jos palaipsniui ardo ir miško vientisumą, mažoms miško salelėms tiesiog paskęstant plačių plynių jūroje. Miškų kirtimo įžūlumui įgavus pagreitį, kirtavietės atsiveria net pačiose netikėčiausiose vietose, neaplenkdamos nei kaimo pakraščius supančių šimtamečių gojų, nei eroduojančių stačių smėlio šlaitų jautriausiose saugomose vietovėse.

Kelio brutalumui neužkerta ne tik neatpažįstamai sudarkytas kraštovaizdis, bet ir atverti keliai grėsmingiems vėtrų padariniams gyvenvietei. Tačiau neturintys jokio ryšio su vietove, išskyrus disponavimą šalia esančiu mišku, kirtėjai, skaičiuodami tik medienos kubinius metrus ir už juos gaunamus pinigus, lieka visiškai akli savo griaunamos veiklos pasėkmėms ir kaimynų ašaroms. Ne ką daugiau tai rūpi ir atsakingoms institucijoms, juo labiau, kai jų rankos surištos nuolat laisvėjančių miško naudojimo kriterijų, o gudrūs kirtėjų lobistai puikiai manipuliuoja paliktomis spragomis ir aplaidžiu priežiūros tarnybų požiūriu. Nepasimokius po pernykščių klaidų, kai buvo sustabdytas aplaidžiai išduoto leidimo neteisėtam stataus šlaito vandens apsaugos zonoje kirtimui galiojimas, vėl lengvai atsiverė penkios įspūdingos plynės, besibraunančios net į paties kaimo vidurį. Negana to ir toliau ruošiamos naujos kirtavietės eilėje aplink kaimą likusių dar nepaliestų brandaus miško sklypų, neaplenkiant net saugomų vietovių, besiribojančių su jau negailestingai išdrąskytais jautriais gamtos kampeliais ar net rekreaciniu mišku. Akivaizdu, kad šalia rekreacinio, kirsti draudžiamo kraštovaizdžio elemento sunaikintas saugomo miško plotelis be žalos gamtai, sudarkys ir unikalų vaizdą, kartu sumažindamas vietovės turistinį patrauklumą. Juo labiau, kai šalia jau žiojėja visai neseniai atsivėrusi ir vaizdą subjaurojusi dar viena atvira plynė.

 102_4632Kontrolės institucijų atsakymas į tai apsiriboja tik psichologiniu nuraminimu, esą supranatama vaizdo sudarkymo problema, bet 140 metų amžiaus pušų kirsti nedraudžiama. Kad jautrios vietovės brandžių medžių paskirtis leidžia juos palikti natūraliai sunykti, o nauda iš tokio amžiaus nediduko miško plotelio juokingai menka, nesureikšminama, kritikus paraginant susitaikyti su esama realybe. Su realybe susitaikyti ragina ir valstybiniai urėdai su vietovės kraštovaizdžiu susigyvenusiųjų argumentus nurašydami nerimtai emocijų išraiškai. Esą vietiniai gyventojai turėtų keisti požiūrį, pirmenybę teikdami kirtėjų interesams. Juk pastariesiems brangiai kainuojantys miškotvarkos projektai dėl gamtosauginių ir kraštovaizdžio aspektų sunkiai atsiperka. Tačiau kodėl gyventojams, kuriems akivaizdžiai pabloginta gyvenimo kokybė, turėtų rūpėti netoliaregiška godumo išraiška? Juo labiau, kad kirtimai vykdomi net neatsiklausus jų nuomonės, ko, beje, reikalauja Europos kraštovaizdžio konvencijos nuostatos. O kirtėjai sudarkyto kraštovaizdžio ir gamtai padarytos žalos neatlygina, kaip ir gaunama iš visiems mums dovanojamų gamtos turtų nauda dalintis nelinkę.

Apie gyventojams keliamus nepatogumus nesibaigiančių miškų kirtimų metu niekas net nekalba. Nors jie priversti paromis kęsti čaižų pjūklų gaudesį ir gigantiškų miškavežių ralius gyvenvietės keliais. Pastariesiems nuolat viršijant leistiną saugų greitį gyvenvietėje, keliamas ne tik triukšmas bei dulkių debesys, bet ir pavojus žmonių gyvybėms, o patys keliai nepravažiuojamai suardomi.

Nors miškas priskiriamas išskirtinei ekosistemai, pirmiausiai įpareigojant jo valdytojus saugoti jį ir atkurti, pramonės aprūpinimą žaliava laikant antrine funkcija, vartotojiško požiūrio į gamtą kontekste viskas apsiverčia, o patys miškininkai pripažįsta Konstitucijos 54 straipsnio nesilaikymą. Nepasimokoma net iš pažangių šalių praktikos, rodančios itin rimtą požiūrį į miškų išsaugojimą. Vokietijos principingumas miškų paskirties išlaikymui, pažeidus reikalavimus, leidžia nuosavybę nacionalizuoti. Mūsų sąlygomis toks požiūris būtų susietas su grįžimo į sovietinius laikus ilgesiu, pamiršus, kad ikikarinėje Lietuvoje net 82 proc. visų miškų buvo valstybės, o ne privačiose rankose. O štai šiandien net 40 proc. jų lengvai atidavę privatininkams, jau pajutome skaudžias to pasėkmes, vaizdams tapus liūdnesniems už Antano Baranausko graudžiai apraudotą Anykščių šilelio likimą.

102_4665

Akivaizdu, kad dauguma savininkų nesuvokia, jog gavę valdyti išskirtinį gamtos turtą, pirmiausiai priėmė iššūkį nešti kilnią misiją rūpintis juo ir puoselėti visų, o ne vien savo naudai. Gebėdami puikiai manipuliuoti žodžiu „mano“, jie nesuvokia esantys dar nesubrendę tapti miškų valdytojais. Todėl valstybės institucijos, vietoje nuolaidžiavimo jų paaugliškiems kaprizams, manipuliuojant išpūstomis teisėmis, turi priminti jų pareigas ir atsakomybės ribas. Juo labiau, kad miškų niokojimo mastai jau pasiekė kritinę ribą, o miško vaidmuo klimato kaitos stabdymo kelyje nepakeičiamas.

Todėl mūsų, žaliųjų, misija yra garsiai apie tai priminti, kol apskritai dar turime ką ginti. Tikrai nesame prieš miškų kirtimus, puikiai suvokdami ir jų ūkinę reikšmę. Didžiausia problema šiandien ne kirtimai, o jų mastai ir pobūdis. O visų blogiausia – godumo ir egoizmo pasekoje bujojantis saiko bei pagarbos gamtai ir žmogui praradimas. Todėl pagaliau privalome tarti garsų „STOP miškų niokojimui“ kol dar nesulaukėme prieš 200 m. smėliu užpustytų Kuršių Nerijos kaimų likimo.

http://www.ana.lt/druskininkunaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=3360