Pagrindinis > Kita > M. Norbutas: politinė propaganda stumia žaliuosius į užribį

Šiandien minime Pasaulinę žemės dieną, tačiau vargu ar galime švęsti. Geopolitinių neramumų akivaizdoje, Lietuvos politikai, o ir kai kurie žiniasklaidos atstovai vis garsiau kalba apie energetinės nepriklausomybės užtikrinimo būtinumą. Kova dėl gyvūnų teisių, edukacinės pamokėlės vaikams, dirbtuvės suaugusiems – tai kelios veiklos, kuriomis dar „leidžiama“ Lietuvos žaliesiems užsiimti. Tuo tarpu šiukšlių, miškų, atsinaujinančios energijos, dujų temų liesti negalima. Juk jos tiesiogiai susijusios su energetika, o čia diskusijų negali būti.

Lietuvos energetinė nepriklausomybė šiandien vis dažniau siejama su naujos atominės elektrinės statybomis ir skalūnų dujų išgavimu. Ir tai nėra tik prezidentės, premjero ar kelių ministrų pozicija. Kalbantis su praeiviais, įvairių viešų akcijų metu, aiškėja, kad bet kokia abejonė šiuo klausimu gali atsigręžti replika – „tai rusams dirbat?“. Panašūs klausimai tampa leitmotyvu net bendraujant su intektualais, įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovais.

Nejau nėra alternatyvų minėtiems projektams? Kur viešos diskusijos? Tai savaime suprantami klausimai, kuriuos užduotų Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos ar daugelio kitų valstybių piliečiai. Tačiau Lietuvoje to nereikia. Net premjeras, garsiai kalbėjęs, jog dėl skalūnų išgavimo būtina kalbėtis su bendruomene, keičia poziciją. Pirmiausia mažinsime mokesčius, po to skelbsime konkursą investuotojams pritraukti – toks numatomas planas.

Jei kalbėtis nereikia su bendruomenėmis, tai kodėl reikėtų su kitais Lietuvos gyventojais. Juk viskas jau nuspręsta. O Rusijos kumščio šmėkla tik padeda vis intensyviau kabinetuose priimtus sprendimus įgyvendinti. Tuo tarpu tiems, kam dar kyla abejonių – vietos po saule nebėra. Situacijoje, kur neva esama tik dvi pusės – juoda ir balta, belieka rinktis. Rinktis ar tu esu už Lietuvą ar prieš ją.

Ši juodoji propaganda turi ir kitas pasekmes. Vis intensyvėjanti tekstų, temų atranka žiniasklaidoje, auganti baimė viešai kalbėti. Galbūt daugelis ima bijoti būti sutraiškyti galingos sistemos. Čia jau dalyvauja ne tik politikai, bet ir viena galingiausių nuomonės formuotojų – televizija. Todėl žaliesiems, netgi tiems, kurie veikia tik iš savo narių mokesčių, tampa sunku garsiai prabilti kur link Lietuva eina.

Kelio kryptis yra daugiau nei aiški. O rastas pasiteisinimas apie kilusią grėsmę, tapo puikia priedanga. Puikiai žinoma, kad nei viena nevyriausybinė žalioji organizacija nėra pajėgi konkuruoti. Nieks negali nusipirkti eterio laiko, nes dvi minutės, neretai kainuoja daugiau, nei per dešimtmečius surinktos nevyriausybininkų lėšos.

Tai ką mes galime daryti? Tai bene dažniausias klausimas, kuris kyla kalbantis su žaliai mąstančiais. Išeičių yra keletas. Be abejonės galima laikinai pamiršti svarbiausias aplinkosaugines temas ir užsiimti paliktų gyvūnų priežiūra, kalbėti apie ekologišką maistą ir t.t. Taigi iš esmės atsisakyti dalies savasties. Galima ir kita išeitis – vėl bandyti kovoti prieš besiformuojančią sistemą ir kartu susitaikyti, kad dar kartą žalieji bus apšaukti radikalais. Galbūt esama ir kitų kelių, tačiau juos pasirenka kiekvienas žmogus asmeniškai.

Vis dėlto, minint Pasaulinę žemės dieną, norisi tikėti, kad Lietuvoje rasis vis daugiau abejonės. Abejonės, kuri iš esmės yra neatsiejama nuo aukšto intelekto. Galbūt jos buvimas leis žengti mažus žingsnius, rinktis geriausius būdus, kurie padės vystytis ekonomikai ir kartu išsaugoti mūsų Planetą.

 

Tekstas balandžio 22 d. paskelbtas delfi.lt

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*