Pagrindinis > Kita > Apie mus rašo: V. Vingrienė. Po Vilniaus centrą dviračiais važinėji – dar ne žaliasis

Žalieji dažnai asocijuojami tik su vienos – ekologinės problemos sprendimu.Bet jų veikla šiandien daug platesnė, yra ir skirtingų žaliųjų krypčių.Viena kryptis koncentruojasi tik ties siaurai suprastais gamtosaugos aspektais. Kiti atstovauja liberalizmui – iškelia individualizmą ir esą visas problemas išspręsiantį žaliąjį verslą.

O tradiciniai Vakarų žalieji sieja gamtosaugą su socialiniu teisingumu, aktyviu valstybės vaidmeniu socialiniame ir gamtosauginiame gyvenime, kas labiausiai atitinka žaliosios idėjos logiką. Esant jautriam gamtosaugai, negalima likti abejingam skriaudžiamo žmogaus problemai.

DELFI publikuotame Indrės Kleinaitės rašinyje „Kokios spalvos yra žalieji?“ bandyta perrašyti žaliosios ideologijos esmę, įtikinėjant tik viena jos idėjine kryptimi. Tai labiau primena ideologijos formavimą pagal pageidavimą, pasinaudojus visuomenės nusivylimu tiek kairės, tiek dešinės politikais. Arši politikų tarpusavio konkurencija žaliesiems svetima, tačiau svetimas ir pataikavimas visuomenės nuotaikoms. Žalieji skiriasi nuo kitų politinių grupių tuo, kad vadovaujasi nuoseklia logika – ginti žmogų ir gamtą nuo laukinio kapitalizmo daromos žalos, kuomet ekonominiam augimui aukojama viskas – ir žmogus, ir gamta, ir jų tarpusavio harmonija.

Kai kurie žalieji liberalai, norintys išvengti kairumo etiketės, pamiršta šią bendrą logiką ir susitelkia į pavienes nereikšmingas, madingas aplinkosaugos apraiškas, nors be žmogaus ekologijos ir socialinio teisingumo neįmanoma gamtos ekologija. Tą aiškiai parvirtina Vakarų žaliųjų ideologija, paremta keturiais kertiniais ramsčiais: socialiniu teisingumu, ekologine išmintimi, paprastų piliečių demokratija ir taikiu dialogu. Šiaurės šalių žalieji šias nuostatas papildo bendruomeniškumo, decentralizacijos, pažangos, lygių galimybių, pagarbos bioįvairovei ir asmeninės atsakomybės globaliame pasaulyje aspektais.

Taigi, kaip alternatyva besaikiam nepasotinamam viską griaunančiam kapitalizmui iškilusi žalioji ideologija iš prigimties yra kairioji. Nelygi, nedarni visuomenė negali būti ekologiška.
Tai pamiršta Lietuvos žalieji liberalai, savo partiją tituluojantys vieninteliu žaliųjų vardo šeimininku,  atstovaujantys „žaliųjų“ verslų interesams. Jie lieka akli pažangių Europos valstybių, Japonijos ir net JAV praktikai ir kritikuoja progresinių mokesčių idėją, esą tai būtų ekonominio augimo stabdys, nors ekonominis augimas žaliesiems yra joks savaiminis gėris, nes dažnai „augimas“ reiškia ir augančią nelygybę visuomenėje, ir spartėjantį gamtos naikinimą.

Kitaip negu teigia liberalai, Šiaurės šalių modelis aiškiai įrodo, kad socialinis teisingumas, efektyvumas ir ekologinis jautrumas gali eiti ranka rankon, o štai Lietuvos pavyzdys rodo, kad laisvoji rinka ir pasyvi valstybė sukuria didžiulius atotrūkius visuomenėje bei demotyvuoja darbščiausią ir sąžiningiausią visuomenės dalį.

Todėl žaliasis verslas, pagrįstas vien paviršutiniška aplinkai draugiškumo samprata, bet nenukreiptas tausojimo, vartojimo mažinimo ir socialinio teisingumo link neapsaugos mūsų nuo ekologinės katastrofos, nes jo požiūris į gamtą ir žmogų lieka vartotojiškas. Pavyzdžiui, elektromobilių plėtrą lobistai pristato kaip itin šiuolaikišką ir „žalią“ sprendimą, nes elektromobiliai neteršia oro mieste. Bet juk pagrindinės problemos tai neišsprendžia, nes jiems pagaminti, išlaikyti ir utilizuoti toliau naudojami riboti ir vis labiau senkantys planetos ištekliai. Tikrai žalias sprendimas būtų pažangus ir patogus viešasis transportas, bei atitinkami gyvenimo būdo pokyčiai. Lygiai tas pat ir energetikoje – vien vėjo jėgainių statybų bumas nemažinant vartojimo ir nediegiant energijos tausojimo kultūros yra kelias į niekur.

Sočių ir pasiturinčių po Vilniaus centrą oranžiniais dviračiais važinėjančių vakariečių „žalumas“ yra sveikintinas, betgi jo neužtenka. Tai tik vienas iš šimtų pavyzdžių, kaip visko pertekęs, išteklius iš viso pasaulio susiurbęs Vakarų pasaulis nusidažo „žaliai“, mojuoja vėliavėlėmis, skelbiasi, kad sumažino CO2 išmetimus į atmosferą, nors, iš tiesų tas nežymus taršos sumažėjimas Vakaruose įvyko dėka katastrofiško resursų eikvojimo ir CO2 išmetimo padidėjimo trečiojo pasaulio valstybėse, iš kur pas mus atkeliauja pigios „prakaito dirbtuvėse“ pagamintos prekės.

Todėl kito kelio, kaip valstybės įsikišimas sprendžiant skurdo, nelygybės, išsivystymo netolygumo klausimus per globalios rinkos ribojimus, progresinių mokesčių, didesnio valstybės reguliavimo ir planavimo saugiklius tiesiog nėra.

Lietuvoje, užuot pasimokius išminties iš skandinavų ir kitų pažangių šalių žaliųjų, primityviai bandoma žaliąsias idėjas sieti su nemylimos didžiosios Rytų kaimynės interesais. Pamirštama, kad Rusija šiandien pirmauja pasaulyje pagal turtinę atskirtį, jau nekalbant apie ekologiją, o godūs Vakarų turtuoliai, slėpdami turtus nuo progresinio apmokestinimo, sėkmingai randa joje saugų prieglobstį. Tuo tarpu Skandinavijos šalyse, kur vyrauja teisingo darbo ir išteklių pasidalinimo principas ir didžioji dalis gyventojų priskiriami vidurinei klasei, o turtinė atskirtis – mažiausia, gyvena laimingiausi europiečiai.

Žaliesiems šiandien yra svarbūs racionalūs bendražmogiški sprendimai, nuo žlugdančio individualizmo ir savanaudiškumo apsaugant gamtą ir žmogų. Pokyčius reikia pradėti nuo supratingų, kūrybiškų kritiškai mąstančių asmenybių ugdymo. Šiandien kaip niekad reikalingos asmenybės, nebijančios būti savimi.

Kaip bebūtų gaila, tokie žmonės kol kas nepageidaujami šiandieninio verslo, darbdavių ir politikų tarpe. Priežastis paprasta – jomis negalima manipuliuoti. Todėl sėkmingai brukamas darvinizmo principais grįstas lipimo per kitų galvas principas, ugdant pasenusiomis vadovėlinėmis tiesomis ir autoritetų nuomone besivadovaujančius kaukėtus piliečius. Empatija ir žmogiškumas apskirtai pašalinami ir gyvenimiško, o juo labiau politikos konteksto. Klesti visuomenės skirstymas klasėmis, nuvertinant elitui nepriklausančius, bet arčiausiai gamtos gyvenančius kaimo ir paprastus miesto žmones.

Autentiškas ryšys su gamta, empatija, išmintis ir jautrumas tiek gamtai, tiek žmogui – štai kas yra daug svarbiau, nei ekologinės mados vėjai. Mada taip pat nėra blogai, jei ji padeda tausoti, saugoti, gerbti, toleruoti. Blogiau, kai pasinaudojus idėjos populiarumu, siekiama užplaukti ant valdžios pakylos, tesiekiant padidinti savo verslo sėkmę ir įtaką, iš esmės nekeičiant nieko gamtos ir žmogaus ekologijos kontekste.

Autorė yra susivienijimo Žali.LT steigėja, koordinatoriaus pavaduotoja

Delfi.lt informacija

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*