Pagrindinis > Kita > Apie mus rašo: V.Vileita. Automobilių mokestis? Taip, kuo greičiau

Europoje įprastas automobilio mokestis iki Lietuvos vis neprasiskina kelio. Šį kartą, kai valdantiesiems atėjo į galvą sveika mintis apmokestinti bent jau prabangesnius automobilius ir nekilnojamąjį turtą, liberalai ir stambaus verslo remiami „ekspertai“ iš Laisvosios rinkos instituto bando graudinti žmones, esą papildomi mokesčiai – tai „nekaltų žvėrelių žudymas“.

Be abejo, įdomiau būtų iš ekspertų išgirsti, kiek žvėrelių, o svarbiausia – kiek žmonių gyvybių kasmet mums kainuoja automobilių neapmokestinimas?

Mechaniškai biudžeto eilutes suvedinėti pripratę Vyriausybės vyrai ir moterys, ko gero, ir šį kartą pristigs politinės valios įvesti mokestį tiems, kurie galėtų be vargo jį sumokėti – mieliau paklausys „ekspertų“ ir parduos dar ką nors iš mūsų bendro turto. Atsiras daugiau bedarbių, reikės mokėti daugiau pašalpų – lieka tikėtis, kad netrukus emigruos. Svarbiausia, skylė biudžete kuriam laikui užlopyta. Kitais metais vėl ką nors parduosime, jeigu bus likę.

Jeigu nutiktų stebuklas ir automobiliai vis dėlto būtų apmokestinti, tai galėtų turėti daug reikšmingesnių pasekmių nei trumpalaikis biudžeto deficito sumažinimas. Šiuo atveju svarbu, kad metinį mokestį už automobilį turėtų mokėti visi – be abejo, progresinį, siekiantį nuo poros šimtų litų pigiai ir taupiai mašinytei iki tūkstančių – brangių ir galingų automobilių savininkams.

Nepritariantieji mokesčio už automobilius įvedimui turėtų suvokti, kad už didžiulę taršą ir naudojimąsi viešąja infrastruktūra reikėtų mokėti. Kol kas individualių automobilių savininkai mėgaujasi puikiais už valstybės ir ES lėšas tiesiamais keliais, bet nieko už juos nemoka, ką jau kalbėti apie jų kuriamus kamščius, oro teršimą, kiemų, vejų ir t.t. užstatymą.

Gyvenimas be automobilio

Svarbiausia tai, kad mokestis skatintų žmones atsikratyti automobilio, jeigu jis nėra būtinas. Pardavus „senienas“, atsilaisvintų garažai, kiemai. Be abejo, Lietuvą valdančios partijos jau daug metų beveik neskiria dėmesio viešojo transporto atgaivinimui, ypač Vilniuje, todėl miestas jau viršija ES automobilizacijos vidurkį. Nepaisant to, be automobilio bent jau mieste puikiai įmanoma išgyventi – net esant dabartinei gan apverktinai viešojo transporto būklei.

Sakote, be mašinos nepatogu? Galbūt. Bet nemažai ką aplink matau laikant vairavimo egzaminą ir perkant automobilį vien dėl mados, nes „taip daro visi“, nes viešuoju transportu važiuoti „ne lygis“ ir t.t. Dviračiu važiuoti esą „per šalta“ ar „per sunku“ – įdomu, kodėl švedams ar olandams tai ne argumentas, bent jau didžiąją metų dalį? Yra žmonių, kuriems automobilio atsisakymas asocijuojasi su komforto ar statuso praradimu.

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad, priešingai, atsisakius automobilio gyvenimas palengvėja. Be mašinos tikrai neblogai! Net ir auginant mažą vaiką, gyvenant turiningą, intensyvų, įdomų ir aktyvų gyvenimą, daug keliaujant. Neapsakomai smagu, kai nereikia nerimauti, kad grįžus namo nebus vietos kieme; kai nereikia sukti galvos dėl nuolatinių remontų, servisų, padangų keitimo, techninės apžiūros, plovimo, sniego valymo ir gramdymo, draudimo, kuro brangimo, parkavimosi mieste apmokėjimo. Ką jau kalbėti apie riziką patirti avariją, apie kurią nesame linkę galvoti, kol tai netaps realybe.

Važiuojant viešuoju transportu, pasirodo, galima spėti daug daugiau kelyje nuveikti – sutvarkyti reikalus telefonu, paskaityti knygą, panaršyti internete. Taip, kartais su mašina paveža draugai ar giminės (štai ir proga pabendrauti!), kartais specifinėms kelionėms pasiskolinu automobilį iš jų. Bet jeigu labai jau blogas oras ar reikia gabenti daug bagažo – be vargo galima išsikviesti taksi. Tai tikrai galima sau leisti, sutaupius daugybę pinigų, kurie būtų išleisti nuosavai mašinai išlaikyti, remontuoti, drausti.

Niekam neprimetu savo gyvenimo būdo. Pripažįstu, kad kiekvienas renkasi pats. Tačiau už savo pasirinkimą reikia ir mokėti. Kai kam automobilis yra būtinas dėl to, kad jie gyvena užmiestyje ir ten nėra kaip nuvažiuoti viešuoju transportu – nepamirškime, kad nė viena politinė partija garsiai nepasipiktino, kai Vilniaus miesto savivaldybė įsivėlė į kvailą karą su maršrutiniais taksi. Kitiems automobilis yra malonumas arba hobis. Ką gi, sutikime: už bet kokią priklausomybę, hobį, malonumą tenka mokėti.

„Liberalus“ nerūpestingumas arba egoizmas

Vos išgirdus siūlymus įvesti prabangos mokestį kilo nervinga reakcija iš liberalų stovyklos. Liberalas švietimo ir mokslo ministras, pamiršęs, kad prie jo Ministerijos, turbūt, ne iš gero gyvenimo protestuoja mokytojų profsąjungos, pasipiktino iniciatyvomis „apmokestinti viską, kas juda“. Ką gi, turbūt geriau reiktų dar kartą nurėžti pedagogų algas?

Liberalas susisiekimo ministras pareiškė, kad automobilis yra „normali susisiekimo priemonė“, o kurie to nesuvokia – „neaišku kokiame amžiuje gyvena“. Kyla klausimų, kuriame amžiuje gyvena susisiekimo ministras. Gal jis pamiršo, kad pasaulyje yra jau 7 milijardai žmonių, ir jeigu jiems visiems automobilis būtų „normali susisiekimo priemonė“, tai planeta akimirksniu uždustų ir virstų metalo laužynu? XXI amžiuje vienintelis būdas žengti tvaraus vystymosi ir atsakingo vartojimo keliu – tai kooperuotis, taupyti išteklius, pažaboti puikybę ir godumą, atsakyti už savo gyvenimo būdo pasekmes. Nenuostabu, kad daugelyje ES valstybių automobilių savininkai turi mokėti vis didesnius mokesčius, taip pat ir už CO2 išmetimą, o vyriausybės imasi žingsnių viešajam transportui skatinti.

Mūsų sostinėje šia prasme kol kas – „akmens amžius“. Kol metų metus kuriamos vizijos ir koncepcijos „naujoms transporto rūšims diegti“ (tai svarbus ir reikalingas, bet kol kas vaisių neduodantis darbas), esamas visuomeninis transportas merdėja individualistų kuriamuose kamščiuose. Išgirdę apie tai, kad viešajam transportui padaryti konkurencingam jam viso labo reikalinga atskira eismo juosta (ką privačiuose pokalbiuose pripažįsta specialistai), savivaldybės politikai arba tyli, arba purkštauja. Gal patogiau metų metus stumti milijardinius naujus projektus, iš kurių gali gauti atitinkamą „atkatą“?

„Atsakingą liberalizmą“ paskelbęs meras transporto problemų sprendimo linkme apsiribojo lakstymu po tuščią prospektą su tanku. Lyg miesto vadovas neturėtų svaresnių svertų padėčiai pakeisti už viešųjų ryšių akcijas. Bet tokių jam matyt reikia savo susikurtam „dinamiško ir veržlaus lyderio“ įvaizdžiui palaikyti. Galėtų toks iš tikrųjų būti, jeigu, pvz., paimtų pavyzdį kad ir iš olandų, kurie, prieš kelis dešimtmečius susidūrę su visa užtvindančių automobilių problema, brangstančių naftos ir dujų problemos akivaizdoje inicijavo beprecedentį dviračių takų tiesimo (ne piešimo) projektą, dėl kurio vos ne visa šalis persėdo ant dviračių. Su šiuo pokyčiu tiesiogiai susijusi ypač įspūdinga Nyderlandų vaikų žūčių autoavarijose statistika: 1971 metais žuvo per 400, 2010 metais – 14 vaikų. O juk Olandijoje irgi dažnai būna blogi orai…

Olandai skaičiuoja vaikų gyvybes. Lietuviai kol kas tenori gerų kelių?

Be abejo, olandai – senos demokratijos šalis. Bet pavyzdį imti galima kad ir iš Slovėnijos sostinės Liublianos, kuri, atsiradus politinei valiai, dviračių miestu virto per mėnesį.

Liberalų poziciją prieš bet kokius mokesčius galima suprasti, ypač artėjant rinkimams. Politinė pastarųjų dešimtmečių logika lėmė, kad jie daugiausia atstovauja nerūpestingiems „sėkmės kūdikiams“ ar aptarnauja stambaus kapitalo interesus. Graži ir viliojanti, žmogaus laisvę pabrėžianti klasikinė ideologija pastaruoju metu, deja, išsigimė į primityvų verslo grupių interesų stūmimą prieš visuomenės interesus. Retai kada mūsų dienomis prasižiojus liberalui išgirsime apie demokratijos, individo laisvių ar pažeidžiamų grupių teisių gynimą. Dažniau skambės kokia nors sena daina apie valstybės – tai yra mūsų visų – lėšų ar turto perpumpavimą į privataus kapitalo kišenę įvairių krepšelių, privatizavimo, pirkimų, dotacijų ar kt. būdais.

Tai, kad užuot apmokestinus labiau pasiturinčiuosius, liberalai siūlo dar ką nors nurėžti nuo socialinės apsaugos – irgi nestebina. Be abejo, šie siūlymai keisti, žinant, kad vizito pas daktarą specialistą Lietuvoje tenka laukti mėnesius, kad greitoji nespėja atvažiuoti pas mirštančiuosius ar gimdyves, kad vaikų darželiai priversti taupyti iki nepadorumo lygio, kad Maximoje valgyti prašančių vaikų net nėra į kokią socialinę įstaigą nuvesti, ir t.t. ir pan. Tačiau „sėkmės kūdikiams“ liberalams solidarumo ir atjautos vertybės niekad nebuvo itin aktualios.

Ar tai reiškia, kad visa valstybė turi šokti pagal liberalų, o tiksliau – jų lobistų dūdelę? Sprendimas automobilių ir prabangaus turto apmokestinimo klausimu tai dar kartą mums pademonstruos.

Autorius yra susivienijimo „Žali.lt“ steigėjas

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*