Pagrindinis > Kita > Apie mus rašo: „Maksimos“ pa(si)teisinimas krepšinio sirgalių visuomenėje“

Vadimas Vileita

Teko išgirsti, kad įvykus tokiai nelaimei, kaip Rygos „Maksimoje“, visi piliečiai turėtų užsičiaupti,  neskubėti teisti, nesielgti kaip „įtūžusi minia“ ir kantriai laukti, kol vyks  daug sudėtingų ekspertizių. Tylėti turėtų visi nieko neišmanantys žmonės – piliečiai, politologai, žurnalistai, apžvalgininkai.

Jie neturi „kalti prie kryžiaus“ tikriausiai niekuo dėtų sąžiningų ir  atsakingų verslininkų. Prabilti privalo tik rimtų profesijų atstovai – statybininkai, projektuotojai ir t.t.

Visi mes turime pagarbiai laukti, kol jie mums paaiškins (su kuo daugiau  techninių detalių), ką konkrečiai jie (jų kolegos) vėl padarė ne taip, o paskui žodį tars teismai. Privalome pasitenkinti, kad bus nubaustas koks eilinis mažo  rango specialistas ar nedidelė „trintukų“ įmonė, ir žiūrėti, kaip sausa iš vandens išlipusi „Maksima“ ramia sąžine toliau pirks paslaugas iš tokių pat  specialistų. Ir dar pasirūpins instrukcijomis, kad darbuotojai išgirdę pavojaus  signalą nė nebandytų palikti darbo vietų, o, visų pirma, gelbėtų pinigus ir prekes.

Taigi, kol visuomenė grįžta į vėžes ar vis dar laukia kaži kokių naujų ekspertizių ir viską (tiksliau nieką) paaiškinančių techninių detalių, leisiu  sau, kaip netechninės specialybės atstovui, pasidalinti šiokiomis tokiomis  mintimis, ką ši nelaimė, tiksliau – reakcija į ją, atskleidžia apie mūsų visuomenės būklę. Juolab, kad kol vyraus toks mąstymas – susitelkiantis į techninius ir teisinius kriterijus, pasiklystantis tarp medžių, bet taip ir  nepastebintis miško – galime būti garantuoti, kad iš šios situacijos išeisime  nelabai ko pasimokę.
Įsivaizduokime, kad tokį pat mąstymą savo praktikoje taikytų „Maksimos“ viršininkai su savo kasininkais.  Mūsų visuomenėje mažam žmogui (kasininkui) moraliniai reikalavimai taikomi vis  dar daug didesni, nei pasiturinčiam verslininkui, bet vis vien pabandykime.

Štai pavėluoja kasininkė į darbą. Smarkiai, ir gal net ne pirmą kartą. Taip  jau ir įsivaizduoju, kad „Maksimos“ viršininkė neskuba teisti, įsigilina į visas  detales, surengia nesuveikusio kasininkės žadintuvo ekspertizę, apkaltina žadintuvo gamintoją. O gal kasininkė pavėlavo dėl sugedusio autobuso – vienintelio, kuris turėjo ją atvežti iš jos priemiesčio tą rytą, o taksi  automobiliui pinigų neturėjo. Viršininkė kaltina nevykusią Zuoko viešojo  transporto reformą – juk „mikriukus“ panaikino, niekšas, kaipgi mano kasininkė galėjo atvykti laiku? O gal susirgo kasininkės vaikas, ir jai teko per ilgai  užsibūti pas gydytoją – viršininkė atsižvelgia į poliklinikos vadovo kaltę.

Taip jau ir įsivaizduoju, kad viršininkė graužiasi – juk nieko nepakeisi, jei  kasininkę atleisi, į jos vietą ateis tikriausiai ne geresnė. O juk tai galėjo  nutikti bet kuriai kasininkei. Todėl gal nieko nekeisiu ir paliksiu viską taip,  kaip yra, nutaria ji.

Jūs tikite, kad tai įmanoma? Aišku, kad ne. Viršininkė yra šioje parduotuvėje šeimininkė ir ji be jokios sąžinės graužaties atleidžia tuos darbuotojus, kurie  to nusipelnė – ir teisingai daro, nes ji negali atsižvelgti į visas jų gyvenimo  aplinkybes, net jeigu jos rimtos. Kokiomis sąlygomis dirba tie darbuotojai – be  abejo, kita kalba, bet jeigu prasižengę darbuotojai nebus drausminami, kitiems  bus ženklas, kad galima elgtis taip pačiai.

Kokią žinią jūs, mieli „Maksimos“ klientai, taigi jos viršininkai, siunčiate „Maksimai“ ir kitiems prekybos centrams, jeigu esate linkę pateisinti ir bent  etikos lygmeniu nekaltinti „Maksimos“ dėl to, kas įvyko Latvijoje? Jūs  atsižvelgiate į statybų bendrovės kaltę, nors jūs esate ne tos netinkamai  pasirinktos bendrovės, ne prastos kokybės pastato, o būtent „Maksimos“ klientai,  bet „Maksimai“ neatleisti jums yra per daug nepatogu? Jūs gilinatės į detales,  užuot tiesiog „atleidę“„Maksimą“, ar bent paskelbę jai rimtą įspėjimą? Jūs  leidžiate savo „pavaldinei“„Maksimai“ nė neatsiprašyti ir įžūliai pareikšti – jokios kaltės aš nejaučiu?

Tokiu atveju situacijos šeimininkai esate ne jūs, ir tokio „viršininko“ tikrai niekas negerbs. Ateityje ir „Maksima“, ir kiti prekybos centrai gerai žinos, kad Lietuvos vartotojai tokias klaidas atleidžia, taigi jas  galima kartoti. Vartotojai neišleis nė litu mažiau savo niekuo dėtoje  parduotuvėje, kurią valdo tie patys pažįstami veidai iš tos pačios sėkmingų ir šaunių verslininkų grupės.

Tiesa, vartotojai įžvelgs šiokią tokią klaidą – verslininkai galėjo labiau apsimesti, kad jiems rūpi tai,  kas nutiko. Vis dėlto vartotojai įsijaus į stambiojo verslo rykliams  susidariusią nesmagią padėtį ir duos tiems verslininkams daug visokių nemokamų patarimų.

Geru tonu socialiniuose tinkluose pasidarė aptarinėjimas, ką kitaip turėtų daryti „Maksimos“ bosai, kad kuo geriau išsisuktų iš šios labai nemalonios jiems  nutikusios situacijos (juk jie – pagrindiniai nukentėjusieji). Šį išsisukinėjimą diskusijų dalyviai, aišku, vadina ne taip tiesmukai – kalbama apie „krizių valdymą“, „krizių komunikaciją“, apie gedulą, žvakutes ant kapų, ritualinius  atsiprašymus ir kitokius komunikacinius triukus, kurių vienintelė paskirtis – kad įsivaizduojama nežinia ko įtūžusi minia nekaltų prie kryžiaus vargšų niekuo  dėtų verslininkų.

Kažkodėl neteko skaityti aptarimo, kaip turėtų iš situacijos suktis po „Maksimos“ griūties be abiejų tėvų likęs našlaitis, ar bus įvaikintas, ar turės  iki pilnametystės augti globos namuose. Per daug skaudu net pagalvoti, ir juk  nieko nepakeisi?

Neaptarinėjami ir tie dalykai, kuriuos tikrai įmanoma ir būtina pakeisti – pavyzdžiui, keturi Latvijos boikoto organizatorių reikalavimai „Maksimai“: pripažinti kaltę, kad nepaisydama suveikusios signalizacijos, lapkričio 21-ąją neevakavo žmonių; pakeisti saugumo instrukcijas, prioritetu pasirinkusi  darbuotojų ir klientų sveikatą bei saugumą, o ne pelną; pašalinti sisteminius  saugumo ir darbuotojų teisių pažeidimus; palaikyti profsąjungos kūrimą ir  nepriklausomą jos veiklą bei sudaryti su ja kolektyvinę sutartį.

Vietoj to, „naivuoliais“ kitus vadinantys žmonės nekritiškai ir itin naiviai  suvalgo jiems peršamą nuostatą – tragedijos nebuvo galima išvengti, neskubėkime  teisti. Tiesa, teisti nederėtų tik tų, kurie sėkmingi ir turtingi – kitokiems  mūsų visuomenėje kitokios ir nuostatos.

„Neskubėkime teisti“ – sakome mes, nes „Maksima“ nusikalto tik tuo, kad  nepersistengė saugumo srityje, ir žuvo svetimi žmonės – ne mūsų tėvai, draugai  ar vaikai. Nesusimąstome, kad prekybą organizuojantis ir darbuotojus samdantis  juridinis asmuo privalo viską suorganizuoti taip, kad darbuotojai ir klientai  prekybos vietoje būtų saugūs, o jeigu nepasisekė – neišsisukinėti, kaip namų darbų neatlikęs dvejetukininkas.

Lygiai taip pat dauguma „Omnitel“ ir „Bitės“ klientų neseniai tik trumpai pasigailėjo gyvos sudegintos automobilio  bagažinėje merginos, bet saugumo reikalavimus ne iki galo įvykdžiusių bendrovių nenubaudė – į kitą tinklą neperėjo. Pažįstu tvirtą stuburą turinčių žmonių, kurie tai padarė, bet tokių Lietuvoje – kol  kas vienetai. Kiti bent jau moraliai pasmerkė savo mobiliojo ryšio tiekėją, bet  liko jam ištikimi. Kiti nė nepamatė jokios galimybės prasmingai reaguoti į nelaimę.

Dembavos auka palaidota ir visuomenės pamiršta, o dauguma jos naudoto, bet  nelaimės akimirką nepadėjusio tinklo klientų toliau mėgaujasi siūlomomis  paslaugomis – stilingais telefonais, smagiais pyptonais, pigiais pokalbiais.  Anos tragedijos irgi buvo galima išvengti, bet mobiliųjų tinklų savininkai juk žinojo, kad klientams labiau rūpi kiti dalykai – jiems pagrindinį dėmesį ir  skyrė. Mums dar kartais trūksta elementarios nuovokos, kad įžvelgtume ryšį tarp  savo požiūrio į svetimą gyvybę, naudojamų produktų ir tuos produktus siūlančių verslininkų prioritetų.

Tas, kuris šiandien  teisina „Maksimą“, vertintų padėtį kaip daug rimtesnę, jeigu nusipirkęs kokios  nors „Maksimos“ mišrainės, ten rastų nuorūką ar tarakoną. Jis nesiaiškintų, kodėl taip nutiko ir ar kalta „Maksima“, kad kažką ne tą pasamdė. Apie incidentą jis pasidalintų su visu „Facebook‘u“, ir  tas, kuris dabar neskuba teisti, net pagrasintų „Maksimai“ visokiomis pasekmėmis  ir gal ten nebeitų pirkti (per daug nemalonios asociacijos).

Vartotojų visuomenėse atleidžiamos svetimų žmonių mirtys. Vartotojų visuomenėse neatleidžiami tik rimtesni dalykai.

Pagal klasikinį politologų skirstymą, yra trys politinės kultūros tipai – parapijinė, pavaldinio ir dalyvio. Iš „Facebook“ diskusijų akivaizdu: politinė mūsų kultūra nepribrendusi iki dalyvio kultūros, dominuoja pavaldiniai.  Pavaldinys žiūri į įvykius kaip į krepšinio aikštelę, ir sau tenumato žiūrovo ir  aptarinėtojo vaidmenį – kaip dabar kokiam Numavičiui sužaisti, ar gerą perdavimą padarė Bivainytė Staškevičiui, ar teisingai skyrė baudą Jasinskui.

Negi kitų nelaimė mums tėra neįprastas būdas įprastai praleisti laiką sirgaliaus-stebėtojo pozicijose? Neskiriame pramogai sugalvoto žaidimo nuo tikro  gyvenimo – nes tai (esą) ne mūsų gyvenimas. Nesuprantame, kad tikroje  visuomenėje nesame žiūrovai – mes visi irgi esame aikštelėje, ir mūsų pasirinkta  pozicija taip pat lemia, kokioje visuomenėje mes gyvename. Logiška, kad  nesuvokdami savo pilietinės atsakomybės, negalime žinoti, kas yra politinė politiko atsakomybė ar moralinė bei socialinė verslininko atsakomybė. Į verslą  žiūrime nebent kaip vartotojai – bet vartotojai, kaip minėjau, kitų mirtis  atleidžia.

Toks situacijos  vertinimas turi svarbių psichologinių priežasčių – tapatintis su budeliu, o ne  su auka yra būdas atskiram emociškai trapiam individui apsisaugoti nuo per  stiprių išgyvenimų, kuriuos sukeltų nagrinėjimas, kaip būtų galima išvengti  nelaimės. Per sunkus pavaldiniui ir galvojimas, kaip reikalauti iš verslo ir  Vyriausybės griežtinti reikalavimus bei priversti korporacijas daugiau  investuoti į saugumą. Toks galvojimas, jau gana normalus ir paplitęs Vakarų pasaulyje, posovietinėje erdvėje kol kas daug kam atrodo nepakeliamas ir  neįmanomas, todėl pavaldinys/vartotojas mikliai priskiria šias mintis naivuolių svarstymams apie tai, „kas būtų, jeigu būtų“, ir įtikina save į situaciją  „žiūrėti paprasčiau“, nes juk pasaulio, ar bent Lietuvos, nepakeisi. Nors ją keičiame mes visi – nuolat, kiekvienu savo poelgiu.

Atskiro individo mastu budelio pateisinimas yra geras savęs nuraminimo būdas – psichologinė savigynos strategija. Tačiau bėda, jeigu tokios strategijos įsivyrauja visos visuomenės mastu ir neatsiranda lyderio, kuris mokėtų prisiimti  atsakomybę ne tik užrašais užuojautų knygose, bet ir aktyviais veiksmais, kad  bent ateityje tokios nelaimės nebūtų toleruojamos. Tokiu atveju turime visuomenę labai gerų krepšinio sirgalių, bet nelabai gerų ir atsakingų žmonių. Šioje  visuomenėje turės įvykti daugiau nelaimių, kad ji vis dėlto pasimokytų iš klaidų ir priverstų visus prisidirbusius, ne savo sąskaita sutaupiusius,  neapsižiūrėjusius ir t.t. veikėjus klaidas taisyti. Ne tik komunikacines.

Neteisinga manyti, kad verslas yra visada savaiminis blogis. Bet pasaulio  praktika rodo, kad menkai reguliuojamos, aršios ir nužmoginančios konkurencijos  sąlygomis stambus verslas moka būti geras, žmogiškas, socialiai ir ekologiškai  atsakingas tik tiek, kiek jį priverčia vartotojas. Vartotojas tai daro ar per  savo atstovus – politikus, ar tiesiogiai – savo pinigais.

Verslas pažįsta savo klientą ir leidžia sau tiek klaidų, kiek klientas galės  atleisti. Kol klientas praryja – laukime tų klaidų pasikartojimo, taigi ir  daugiau griūvančių stogų. Nelaimei grįžus kitą kartą, neabejoju, kad verslininkų viešieji ryšiai bus kokybiškesni. Mums to pakaks?

Autorius yra Susivienijimo Žali.lt steigėjas.

Šaltinis:

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-vileita-maksimos-pasiteisinimas-krepsinio-sirgaliu-visuomeneje.d?id=63441178#ixzz2oHT8GTxC

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*