ŽALIASIS FORUMAS KURŠIŲ NERIJOJE: DIDELI PINIGAI IR VARTOTOJIŠKAS POŽIŪRIS – BAISIAUSI GAMTOS PRIEŠAI

Tęsdami aplinkosauginių renginių ciklą Susivienijimo Žali.LT entuziastai Smiltynėje surengė plačią diskusiją žaliųjų aktualijų tema. Forumo „Gamtos išsaugojimo būtinybė klimato kaitos grėsmės ir nežaboto vartotojiškumo akivaizdoje. Kodėl būtina keisti požiūrį?“ kontekste aptarti jautrūs esminiai gamtosaugos klausimai – miškų kirtimų mastai, gamtos vartojimas, nusižengiant net Konstitucijai, Kuršių nerijos kraštovaizdžio ir paukščių išsaugojimas.

Plyni miškų kirtimai kaip gaisro padariniai

Diskusija pradėta pažvelgiant kitu kampu į šiandienos skauduliu tapusią plynų miškų kirtimų temą, pamąstant apie realią galimybę jų palaipsniui atsisakyti. Žinomas gamtininkas ir žaliasis visuomenininkas Andrejus Gaidamavičius prilygino plynus miškų kirtimus stichinei nelaimei ar gaisrui. Anot jo, tai pats primityviausias miškų ūkinio naudojimo būdas, užsilikęs nuo tų laikų, kai nebuvo išplėtotas miškininkystės mokslas. Tuo tarpu XIX a. pradžioje Vokietijoje užgimusi mokslo šaka miškininkystė paskatino šią šalį visiškai pereiti prie kitų, mažiausiai gamtai žalingų miškų kirtimo būdų, nors pastarieji ir sudėtingesni žvelgiant iš žmogaus veiklos perspektyvų. Tuo tarpu Lietuvos miškininkai eina pačiu lengviausiu keliu, iškeldami vartojimo interesus virš gamtosauginių aspektų.

Nepaisoma, kad plyni kirtimai ne tik žaloja gamtą, bet ir negailestingai darko ir bjauroja kraštovaizdį, pablogindami žmonių gyvenimo kokybę ilgiems dešimtmečiams, padarydami moralinę žalą, neatperkamą jokiais pinigais.

Dar didesnė problema iškirtus mišką plynai pasireškia per visos jo ekosistemos (augalija, gyvūnija, dirvožemis) sunaikinimą. Sunaikinus miškui reikšmingą grybieną, žala neapsiriboja miško gėrybių rinkėjų nuostoliais, nutraukiami ir miško atkūrimui itin svarbūs simbioziniai ryšiai. Pažeidus miško vientisumą, izoliuojamos retų rūšių populiacijos, užkertamas kelias jų migracijai, sunaikinamos natūralios buveinės ir paspartėja jų nykimo procesas. Nekalbant apie atvertus kelius vėtrų padariniams, šalia plynių esančiuose sklypuose padaugėjus miško išvartų.

Nors spekuliuojama šimtaprocentine miško atsodinimo prievole, tačiau miškų atsikūrimas bulvių lauko principu, praleidus visas būtinas ekologinės sukcesijos (nuoseklaus vienų rūšių pakeitimo kitomis) stadijas gamtai yra žalingas. Dėl to įsijungia automatinis „svetimkūnio“ naikinimo mechanizmas visomis gamtoje egzistuojančiomis priemonėmis – ligomis, kenkėjais, vėtromis, gaisrais.

Todėl ten, kur vykdomi plyni kirtimai, miškas niekada neatkuriamas tokiu pat pavidalu, koks buvo, įvertinant ir gamtai nebūdingas taisyklingų geometrinių figūrų kertamo sklypo formas.

102_4665
„Plynų miškų kirtimų žala prilygsta gaisro padariniams“ A. Gaidamavičius

Didžiausia plynų kirtimų žala pasireiškia turizmo ir antrinių miško žaliavų (grybų, uogų) rinkimo regionuose (Druskininkuose, Švenčionyse, Labanore), neaprėpiamų plynių sudarkytam kraštovaizdžiui sumažinus ir grybų derlių, ir regiono turistinį patrauklumą. Nekalbant apie žalą  gamtos ir kultūros paveldo objektams.

Tuo tarpu pakeitus plynus miškų kirtimus kitais, miškas sugeba atsigauti, regeneruoti, panašiai, kaip po natūralios stichinės nelaimės (pvz. vėtrų ar pan.). Taigi, įvertinus didelius neigiamus šiandienos plynių masiškumą ir jų pasekmes, turime galvoti apie palaipsninį jų atsisakymą, besąlygiškai uždraudžiant visų kategorijų saugomuose miškuose. Tuo tarpu sudėtingesnių miško kirtimo būdų išdavoje susidariusius finansinius nuostolius ar prarastus lūkesčius puikiai galima kompensuoti pajamomis iš miško žaliavų naudojimo ar rekreacijos vystymo.

Mokslo institucijos, anot A. Gaidamavičiaus, turi nepatingėti paieškoti alternatyvių miško kirtimo būdų, medynuose, kuriuose pagal dabartines taisykles taikytini plynieji miško kirtimai. Tačiau diskusijose dalyvavęs Kretingos miškų urėdijos atstovas nesutiko su galimybe Lietuvai taikyti pristatytą vokiškąjį kelią, esą Lietuvai artimesnis šiandien taikomas skandinaviškasis. Vis dėlto visada galima surasti išeičių, jeigu tik nebijoma ir, žinoma, norima naujovių.

Miško keitimas verslo projektais prieštarauja Konstitucijai?

Plyni miškų kirtimai, besibraunantys net į saugomas teritorijas – baisus šiandienos skaudulys, tačiau dar blogau, kai jiems kas pusmetį sudaromos vis palankesnės teisinės galimybės. Vis labiau atveriant vartus miškų naudojimui, atsiveria keliai ir miško žemės paskirties keitimo galimybėms, vietoje iškirsto miško, žemę panaudojant vis platesniam veiklų spektrui.

Nors šalies Konstitucija įpareigoja valstybę rūpintis natūralios gamtinės aplinkos apsauga, prižiūrint saikingą ir atkuriamąjį miško išteklių naudojimą, miško paskirties keitimą leidžiant tik itin ypatingu atveju, Seimas kas pusmetį laimina pataisas, laužančias šiuos būtinus gamtosauginius  barjerus.

Miško paskirtį šiandien galima laisvai keisti, ne tik valstybės apsaugos sienų ir valstybei svarbių inžinerinės infrastruktūros objektų įrengimo, bet ir bendrojo naudojimo želdynų, naudingųjų iškasenų ir atliekų eksploatavimo teritorijų, buvusių sodybų atkūrimo, teisėtai pastatyto namo įteisinimo ar gyvenamųjų teritorijų miškinguose miestuose formavimo tikslais.

Didžiausią nerimą kelia šių metų sausį įsigaliojusi įstatymo pataisa, leidžianti keisti miško paskirtį valstybei svarbių projektų įgyvendinimui. Palaimintas miško naikinimas verslo objektų, vykdančių energetikos, transporto, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, kultūros ir paveldosaugos, švietimo veiklas statybų tikslais. Miškuose leidžiama įrengti ir pramoninius ar mokslo technologijų parkus, stambius verslo, parodų, konferencijų, eksportuojamų aukštos pridėtinės vertės paslaugų ar produktų gamybos, sporto bei turizmo centrus.

Tokios galimybės, suteikiamos ne vien ūkiniuose, bet ir visų kategorijų saugomuose miškuose, neaplenkiant net valstybinių parkų, draustinių ir biosferos rezervatų, kur iki šiol bet koks įsikišimas į ekosistemos gyvenimą buvo griežtai draudžiamas, išskyrus objektų, susijusių su saugomos teritorijos poreikiais įrengimu.

Nors sunaikinti miškų plotai privalo būti atkurti analogišku plotu kitose vietovėse, įsiveržus į ekosistemos erdvę ir suardžius nusistovėjusią pusiausvyrą gamtai padaryta bus akivaizdi žala. Miško paskirties keitimo galimybėms tapus plačiai paplitusiu reiškiniu, galimai pažeistos Konstitucijos nuostatos, reikalaujančios laikyti miško paskirties keitimą itin reta išimtimi.

Belieka vienintelė išeitis – kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo dėl miško paskirties keitimo konstituciškumo. Tą padaryti gali tik šalies Prezidentės ar 29 Seimo narių grupė. Todėl Žali.LT aktyvistai jau yra surinkę argumentus ir parengę medžiagą, pasiruošę inicijuoti šį procesą.

Ar paukščiai gali labiau kenkti gamtai, nei žmogus?

Lietuvos ornitologų draugijos atstovas Julius Morkūnas aptarė kitą itin opią problemą, paženklintą pajūrio paukščių žūčių tragedijos. Net 60 proc. Kuršių marių priekrantėje žiemojančių paukščių – nuodėgulių, ledinių ančių, Sibirinių gagų, juodakaklių ir rudakaklių narų, ausuotųjų kragų populiacijos  mažėjimą nulemia grobuoniška žmogaus veikla, verslinės žvejybos tinklais pavidalu.

Labiausiai šiurpina žvejų abejingumas ir ciniškumas, leidžiantis tinkluose įsipainiojusius paukščius išpjauti su gabalu tinklo ir, nepasivarginus jų išlaisvinti, šaltakraujiškai išmesti į jūrą kankinamai mirčiai.

Ornitologai, siekdami išspręsti šią problemą, įsijungė į projektą patys siūdami specialius tinklus, pastebimus paukščiams nuo vandens paviršiaus. Visgi mažėjančios maisto priekrantėje atsargos, verčia paukščius plaukti ieškoti maisto į gilesnius vandenis ir neriant į didelį gylį įkliūti tinklų  spąstuose.

Maisto priekrantėje sumažėjimą nulėmė parazitinės žuvies – grundalo, besimaitinančio praktiškai viskuo, įskaitant žuvų ikrus ir kriaukles, išplitimas. Tuo tarpu grundalais besimaitinančių kormoranų populiaciją Kuršių nerijoje stengiamasi drastiškai sumažinti.

Ornitologai savo ruoštu siekia reabilituoti šiuos paukščius, įrodinėdami kiekvieno gamtos komponento svarbą. Nors pagrindine priežastimi juos naikinti įvardijamas žuvies išteklių Kuršių mariose mažėjimas ir medžių Juodkrantėje naikinimas, visgi tai nėra priežastis juos naikinti. Kormoranai daugiausiai sunaikina menkavertes jauno amžiaus žuvis, kurių 99 proc. natūraliomis sąlygomis brandos nesulaukia. Tuo tarpu verslinei žvejybai įdomi tik ikrus produkuojanti stambi žuvis. Todėl kas daugiau žalos žuvies ištekliams padaro žvejai ar kormoranai – klausimas lieka atviras.

Kormoranų baidymas pasitelkus petardų garsus ornitologams tik kelia šypseną, nes vos pradėjus  gąsdinimo veiksmus, neperintys paukščiai iškart papildo Platelių ežero populiaciją. Be to, Kuršių mariose žvejoja daug didesnės Rusijos Federacijos teritorijoje įsikūrusių kormoranų populiacijos. Juo labiau, kad nei žuviai, nei paukščiams sienos neegzistuoja. Reikia nepamiršti ir moralinio ciniškų baidymo pasekmių aspekto, kuomet nuo kiaušinių nubaidytos patelės, vedinos motiniško instinkto, dar ilgai bando šildyti jau sugedusius ir kvapą skleidžiančius kiaušinius.

Nors pušynų sengirės nykimas nėra malonus reiškinys, tačiau ornitologai tame įžvelgia teigiamybę – kormoranų ekskrementais gerokai patręštoje aplinkoje suvešėjusią vertingesnių medžių – ąžuolų, klevų, blindžių giraitę. Be to, kormoranų kolonija jau senokai pajudėjo iš sengirės jaunesnio miško link.

Gamtos atsikuriamoji galia ne visada reikalinga

 Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser pabrėžė, kad Kuršių nerijoje miškų nėra, o tik mišku apaugusias kopos. Pustomo smėlio kopos, o ne miškas čia tikrasis gamtos stebuklas ir saugomas paveldas. Pati gamta jas apsaugo nuo vėjo ir vandens erozijos. Paslėptos po žolės ir miško skraiste balto smėlio kalvos praranda savo išskirtinį žavesį. Nors žmogaus įsikišimas į gamtos savireguliacijos procesą padaro daugiau žalos, nei naudos, greitas savaiminis kopų užžėlimas mišku nėra sveikintinas reiškinys. Juo labiau, kai pagal galiojančią teisę miškus rezervate kirsti draudžiama, nors Kuršių nerijos rezervatai saugo smėlio kopas, o ne mišką. Todėl būtini protingi sprendimai, atsižvelgiant į konkrečios vietovės situaciją. Visgi, įvertinus šiandienos situaciją, direkcijos darbuotojai, saugodami unikalų gamtos vaizdinį, priversti jaunus, vos sudygusius ar paūgėjusius medelius rauti.gamta gyvena savo gyvenimą

Dėl griežtų vietovei nepritaikytų rezervato taisyklių nukenčia ir karštovaizdžio formavimo reikalai. O šios unikalios vietovės paskirtis – nepakartojamų reginių atvėrimas. Tam būtina iškirsti proskynas – langus į Jūrą ar kitas vaizdingas vietoves, dėl ko reikia nuolat ieškoti išeičių iš situacijos, kaip ir teisintis regioninio parko teritorijoje pastačius tautodailininko sukurtas sūpuokles. Bet tai tik smulkmenos, palyginus su daug rimtesnėmis civilizacijos grėsmėmis šiai unikaliai vietovei.

„Gamta gyvena savo gyvenimą“ A Feser

Unikalūs gamtos kampeliai turi saugotis didelių pinigų

Pinigai, politikavimas, vartotojiškumas ir abejingumas – tai patys didžiausi šiandienos pavojai unikaliam Kuršių nerijos – išskirtinai jautraus kraštovaizdžio kampeliui. Nors jo tikroji paskirtis ne tarnavimas komercijai, o sielai mielų vaizdinių formavimas. Tą užtvirtindama Aušra Feser pacitavo Bernd von Droste – UNESCO generalinio direktoriaus žodžius, išsakytus įtraukiant Kuršių neriją į pasaulio paveldo sąrašą: „Dabar saugokitės didelių pinigų“.

vartojame gamtą Šių žodžių pagrįstumas ryškėja su kaupu ne tik Kuršių nerijos, bet ir visose šalies gamtos srityse, negailestingai naikinamose žmogaus grobuoniškumo apraiškų. Apie žmonių keliamą žalą Kuršių nerijai galima spręsti iš konkrečių elgesio motyvų. Nidoje vykstantys festivaliai, lydimi triukšmingų jaunimo pasilinksminimų ar švenčiančiųjų nakvojimo paukščių stebėjimo bokšteliuose, tikrai nėra problema. Problema – gamtos vartojimas, nepaisant išskirtinai saugomos vietovės statuso, pasivaikštant po kosminiu greičiu yrančias baltojo smėlio kopas. Dar blogiau, kai jos ciniškai išvagojamos keturračių vėžėmis, ar neatsargiai elgiamasi su ugnimi, itin jautrių gaisringumui kalnapušynų plantacijose.

„Vartojame gamtą“ A. Feser

Tuo tarpu apsilankius Rusijos Federacijai priklausančioje Kuršių nerijos dalyje esančiame „Kurskaja kosa“ nacionaliniame parke, nuostabiai sušvinta žmogaus veiklos visiškai nepaliesti pustomų smėlio kopų vaizdai, leidžiantys pajusti tikrąjį buvimo gamtoje dvelksmą, nė iš tolo neprilygstantį lietuviškiems vartotojiškumo pėdsakais išvagotiems vaizdininiams.

būname gamtoje

„Būname gamtoje“ A. Feser

Diskusija užbaigta sąmonėjančios visuomenės ilgesio viltimi, tikintis palaipsninio didelių pinigų griaunamosios galios įvertinimo ir atitinkamų pokyčių teigiama linkme. Tam neabejotinai reikalingas visų sąmoningų žmonių, žaliųjų, gamtininkų, miškininkų, valstybės tarnautojų bendradarbiavimas. To šiandien ir siekia Žali.LT organizacija, rengdama debatus gamtosaugos tema ir vieningai veiklai palaipsniui burdama gamtos mylėtojų organizacijas.

Panašios diskusijos planuojamos ir ateityje, tęsiant seminarų ciklą įvairiuose šalies regionuose. Pernai aptarus miškų vartojimo ir vietovės gamtosaugos išsaugojimo problemas Druskininkuose, šiemet Kuršių nerijoje, kitais metais planuojame keltis į  vaizdingąjį Labanoro kraštą.

Virginija Vingrienė